there's a kilier on the road

Ėjau niūniuodamas dainelę, kuri užstrigo galvon tarsi šukė Vietnamo kareiviui. Užpildo ji smegenis, ir pavirsti kempinę, iš pradžių tai tik tavo smegenys, vėliau ir tu visas tampi, kaip sugertukas – savanaudis.
  Varškė krito pro ausis, akis ir burną. Nevalgiau visą dieną, todėl dabar grūdu, kiek tik telpa, niekam neduosiu. Ir ką?.. ir skanu. O pro šalį lekia automobiliai, prabangus, greiti brangūs ir įsiutę vairuotojai nepraleidžia pėsčiųjų. Ir ką? Ir nieko. Palauksiu, pravažiuos, aš dabar valgau. Nuslysta kąsnis bandelės, varškė, padaryta iš dramblio kaulo, odinis įdaras. Aš irgi kietas, ne ką te minkštesnis už tuos, kaip jie, deimančiukus.
  Galvoju, kiečiausia medžiaga pasaulyje? Aliuminis. Juk iš jo tokius kietus ratlankius pagamino šiam Mersedesui. Vairuotojo dantys blizga, neoninės šviesos apšviesti, akutės malas po laukus, ganos po sijonus? Ak kaip jis mėgsta pasiganyti po sijonais... Nuryju, pagiežingai, pavydžiai ir dar šiek tiek kažkaip kitaip pažiūriu, o jie juokias. Na ir aš nusikvatoju. Varškė tik skraido gabaliukais, tarsi skeveldros, išspjautos visų Amerikos pacifistų. Hipelis savo autobusiukyje valgo gėles. White stribes valgo mano smegenis.
  Žiūriu ir galvoju, kokios prastos oro sąlygos, tiem kabriolete. Šalta, prieblanda, nieko nematyti, išskyrus jų dantis. Jų ir jų merginų, o gal vienadienių naktinukių. Aš dar pasisukiosiu čia, gal pamatysiu, kaip kuris tų šaunuolių nuspaus dešinę koją labai žemai ir tada atsidurs labai aukštai? O man gal iš dangaus nukris dar varškės ir iš galvos iššaus ta skeveldra, kuri manę verčia daryti tai, ką dabar darau.
  Ir viskas kyla iš vidaus, ateina iš manęs, bet ne, ne vemsiu, na kam iškart taip šlykščiai? Imu šokti, kelios merginos man pritariamai ploja, koks aš gražus, mano aliuminiai, lieti dantys. Bala jūsų nematė, manyje bėga vienas tik arklys, bet ne bet koks, labai galingas – mustangas. O koks aš laukinis.
  Tu nusišypsai ir aš nusišypsau. Kaip bjauru visiem šypsotis. Privažiuoja vienas toks, sako, kur čia važiuoji? Sakau, namo. Na va, sako, būtum geriau bandęs važiuoti traukinių, nes niekas tokio lodariaus kaip tu neveš. Podarius? Kas čia lodorius, galvoju ir šypsaus. Ratai cypia švilpia, man patinka važinėti lėtai ir už dyką. Ačiū, sakau, Gražus oras. Nusijuokia jis. Lyja juk. Niekis, galvoju tavo puodynė kiaura, vis tiek privarvės, mes lygūs. Kramtau varškę, dantys velias, bet niekis. Sako, kad mano plaukai labai suvelti, ar aš šukų neturiu? Pamastau, na tikrai neturiu, o kam? Parodo vidurinį pirštą, galvoju, ačiū. Jei rodo vadinas dėmesio vertas, vėliau atidžiai apžiūrėsiu savąjį. Pamina dešinę koją. O kaip cypia jo padangos, ne mano batai tokio sukimo momento neišvysto. Apžiūriu tą pirštelį. Na ir kas čia toko ypatingo, matyt aš kažko nesuprantu.
  Gal negrįšiu namo. Nebėra gerų žmonių, o gal ir yra? Tiesiog jiems benzinas per brangus, o gal neturi automobilių, visi tranzuoja. Taip, tranzuoja, štai dar vieną pamatau, ateina, permirkęs, perkaręs, juodi plaukai krenta į akis, tikrai jis man panašus į benamį šunelį. Nejau ir aš taip atrodau? Gal tas pirštas tai ir reiškia? Staiga imu knistis tašėje, gal rasiu veidrodį ar šukas. Na kur tau? Nėra, dar vienas varškės paketas, tjuninguotas... kišu į burną, o ten tokia mergaitė solidaus amžiaus, makiažu vos beuždengianti savo matus, ryja šlamštamaistį ir sukioja rodomąjį pirštą prikišus sau prie smilkinio. Kuo skirias anas pirštas nuo šio, galvoju sau. Gal kažkas tikrai negerai mano išvaizdai? O gal reikėtų stovėti iškėlus ne nykštį, o vieną tų dviejų?
  Prieina juodaplaukis. Pasirodo juodaplaukė. Sako, ne čia stovi, niekas nestos, ir eina toliau. Pala, šaukiu, gal veidrodį turi? Atsisuka, o kam reikia. Pamąstau, pralekia juodasis riteris, jam iš paskos betmobilis, toliau dar šeštas opelis, traukiantis šimtą ilgio vienetų per laiko vienetą. Sakau, kaip aš atrodau? Pažvelgia ji, gal į mane, o gal į tą keistą susivėlusią, su protu susipykusią būtybę, į kurią dabar persikėlė mano protas. Vietoje tavęs paskubėčiau, paskutinis autobusas už penkiolikos minučių.
  Oho, galvoju, jei būčiau feraris ten nulėkčiau per penkias, bet jei būčiau žigulys, vis tiek ten nulėkčiau per penkias, eismo srautas neleistų judėti greičiau. Džiaugiuos, kad neesu priklausomas nuo srautų, esu laisvas judėjimui, atviras mano stogas ir smegenys gerai kondicionuojas. Basavykas kala galvoj, tik numeris nebarška. O ką jei pėstieji turėtų registracijos numerius? Tuomet galėtum įsidėmėti, jei kuris tave pertrenktų.
  Krimst gurkt. Varškė baigės, tešla irgi. Iškeliu pirštą, tą retąjį, kurio niekas, pravažiuodamas, man neiškelia, laukiu, minutę, dvi, kraujuoju. Baisiai padangos nuo vaikščiojimo nusidėvėjo, jaučiu kaip trintis tarp kojinių ir mėsos trina mano odą, kaip pravažiavęs vaikinukas su savo supra, trina savo merginai, kad ji super.
  Viskas, jei dabar nesustos imsiu gerti lietų, trintis pečiais į orą ir kojomis irsiuos namo. Vienas, du, trys, ketvirta, penkios, ana dar dvi lekia, skuba. Varikliai burzgia, kokie jie visi seksualūs ir kokios gundančios jų mašinos ir piniginės. O aš tik vargšas, susivėlėlis vaikinukas, norintis grįžti namo. Matau, kaip jie juokiasi iš manęs, šaiposi ir šildo savo sėdimąją su šildomom sėdynėm, į jų veidus pučia gaivus vėjelis, o į akis pučia miglą jų kuro reguliatorius.
  Pamąstau, ko aš ten nematęs? Grįšiu, o sveiks, kaip sekas? Išmetė. Paėmė už kojos dekanas, dėstytojas už rankos, Volga Volga ir švyst. O ko tu toks pasikeitęs? Apsikirpai? Ne plastinę operaciją uraganų klinikoj pasidariau? Ar tau patinka, kai žandas užstoja akį? Maniau, kad mano žandenos per mažos, o akys per daug matos, tai vienu šūvių nušoviau du zuikius. Koks aš protingas, ir jokia vyriškos figūros juodaplaukė mergina nepraeis pro mane neatsigręždama ir nespoksodama kaip į geriausią automobilį, koncerno,, žigul“ parodoje. Jei tik turėčiau akinius, tai pamatyčiau jos veido išraišką, bet te turiu vaizduotę. Pasitelkiu ją, permerktą stipraus lietaus ir deformuotą gyvenimo smūgių. Taip, jos akys tokios seksualios, žydros, su taškeliu viduje, lūpos raudonos raudonos, nušalusios ir suskilinėjusios.  Nosis jos pakelta viršun, bet nei per daug nei per mažai. Užrietus ją tiek, kad matytus, bet nelytų į šnerves. Taip, tokia, kokia turi būti...
  O ką man mama pasakys? Šaunuolis Dariau. Tu manęs nenuvylei, to ir reikėjo tikėtis. Šaunuolis.
  Ak, kokie jūs visi šaunuoliai, negaliu patikėti, kad aš jūsų giminė. Aš, lyginant su jumis, esu niekas. Šiukšlytė jūsų nuostabiu pasiekimų stende, stiklo rėžis, gadinantis jūsų paauksuotus meduolius ir gražiai išmargintus portretus, ant kurių visų tas pats užrašas puikuojas:,, Diplomas“. Kas čia ypatingo? O aš ir vėl didžiuosiuos savimi. Sesuo ateis guosti, bet neilgai guodus ims girtis. O aš irgi užsinorėsiu prisigerti. Atsijungti nuo tinklo, bet kai dabar pilnas pasaulis palydovų, antenų ir pogrindinių šnipinėjimo grupuočių, tai atsijungti nuo pasaulinio tinklo, vadinamo apkalbos, neįmanoma.
  Balti drambliai ima šokti ritmingai kraipydami pasturgaliu ir mojuodami uodegomis. Sūrus vanduo nuteka per viršutinę lūpą ir patenka man į burną. Užgeriu jį spirituotų vyneliu. Nosas įsijungė, velka, traukia mene iškrėsti kokią nesąmonę, kad namiškiai manimi tikrai didžiuotųsi. Nagi sustok, sustok, žiūriu tiesiai į akis, bet moterys niekad nestoja vaikinam, jos ištikimos savo vyram, bijo, o vyrai ištikimi savo prigimčiai – visad sustoja merginom. Dar gurkšnis, plešia stogą. Matau atvažiuoja dar vienas. Tas lėtai, persirikiuoja dešiniau, tada dar arčiau manęs, stoja. Labas. Atsidaro langas, elektra palengvina vairuotojui tą sunkią rutiną.. Garsiakalbiai plyšaują kažką svetima, bet tuo pačiu tokia artima – rusų kalba. Oho ho, kaip jie garsiai gali groti, mano ausinės nublanksta, nublankstu ir aš pats, pamatęs tokią gražią auksinę grandinę vairuotojui ant kaklo. Pažiūrių į savąją – metalinė ir kaba ne ant kaklo, o ant kelnių. Susigėstu, visai nenusimanau apie stilių, aksesuarus ir kur juos reikia kabinti.
  Pagriebiu savo palukus, ot velnias, kokie jie susivėlę, šlapi, gal ir gerai tam dėdei voltsvagene, jis susivėlęs nebūna, gudrus kirpimas. Pliktelėjęs, gelsvais dantimis, (ar šiaip nesivalo jų, ar tik netinkama dantų priežiūra (jam reikėtų naudoti tą pastą, kurią reklamuoja per teliką, tą, kuri viską nuvalo ir dar labai skani, arba tą, kurią užtepus ant šepetėlio, atbėga dvylika stomatologų ir tau nespėjus nė pačiurkšti, puola gręžti dantis, šlifuoti ir panašiai jam skaudinti rytą)), dar tokios atlėpusios ausytės, kurios gal ir neatrodytų tokios baisiai atsiklijavusios nuo galvos, jei ponulis nesikirptų plaukų taip trumpai. Žinote kas baisiausia? Visas jo veidas nusėtas tokiais baisiais spuogais, užpūliavusiais, raudonais, lyg prisirpusios avietės, su baltais taškiukais. Vajėzau, norėčiau jam pasakyti, kad apsilankytų pas dermatologą, bet juk nedera ką tik sutiktam žmogui tokius nemalonius dalykus tiesmukai rėžti. Kitą vertus, jei nepasakyčiau, būčiau visiškas kiaulė. Juk nenorėčiau, kad visi žmonės juoktųsi man už nugaros, jei tarpdanty nešiočiaus gabalą varškės, bet man pačiam to nepasakytų.
  Nusprendžiu tai padaryti kažkaip subtiliau. Gal parodyti jam vieną tų pirštų, kuriuos visi rodo man, norėdami pasakyti, kad kažkas negerai.
  Sifilis, sako jis. Sifilis dabar labai greitai plinta. Pradumia volga. Aš žiūriu, jaučiuosi toks kvailas ir išėjęs iš mados, kaip ta volga. Ką? – atsakau. Ta prakeikta kalė mane juo užkrėtė, tokia pakelių mergaitė. Na gal matei ją, tokia su trumpu žaliu sijonu, dar buvo rudos akys, o gal ne, visgi žalios, et... dar bliuskė, tokia iki čia, ir rodo. O jo rankos tokios plaukuotos. Ne ji – tęsia, -  šviesiais trumpais plaukais, graži tokia, bet kas iš to grožio, nusispjauna sau po kojom, apkvailino mane, išniekino, padarė mane nelaimingiausiu pasaulyje už tai, kad norėjau truputį laimės. Nematei jos?
  Apsidairau – ne. Tai jei pamatysi, nepatikėk jos meilės kerais, tai lyg sirenos dainos. Žiūri jis tokios išsprogusiom akim į manąsias taip, lyg žvilgsniu norėtų pabrėžti, kokia jo istorija yra svarbi ir pamokanti. O aš stebiu jo trumpučius plaukus, panašius į nudėvėtą, o vėliau trumpai nukirptą šilkinę šluotą. Man iki Kėdainių, sakau jam ir, kad būtų drąsiau, įsipilu to spiritinio rašalėlio.
  Sėsk, aš tau papasakosiu visą istoriją. Kažkas turi tai žinoti.
  Įsėdau, koks tai nejaukus kvapas. Trenkia odekolonu, truputį šlapimo aromato, šlakelis vėmalų prieskonio ir viską vainikuoja, gundančiai malonus kvapas, atslenkantis nuo galinės sėdynės. Na taip, geriau nebūčiau sėdęs. Plaukai varva, lašai krenta nuo nosies, o jis kalba toliau. Įsisodinau ją taip pat kaip ir tave. Tiesiog toje pačioje vietoje, tad ir sustojau pažiūrėti, kas čia, galvojau gal toji velnio palaidūnė, bet ne. Žinai, o jei tu ją pamatytum tai perduok nuo manęs, kad ji...  kad ji,,,, ji nebuvo verta tų pinigų, kuriuos iš manęs nuviliojo.
  Išsitraukiu iš kišenės nosinę, ji skirta akiniam, bet aš jų nebeturiu, tai valaus veidą. Įtariu, kad tas dėdė, su nutrintu, tikriausiai mamos megztu megztiniu, kažko prisirijęs. Baisiai įdomiai šneka. Pasakoja kiekvieną smulkmeną, kurių geriau neminėsiu, jaučiuos per daug santūrus tokiom nešvankybėm. Kitą vertus, dvidešimt pirmas amžius sekso srityje mus išlaisvino, dabar galim ne tik viską daryti, bet ir apie tai kalbėti, niekam jokios naujovės, jokios gėdos ar tabu. Argi ne pats nuostabiausias amžius?..
  O dar dėdulė kartais vis nutyla, užsisvajoja kažką ir tada aš jam šaukiu, atsargiai, stabdykit - automobilis, tada jis susigriebia, numina stabdžius ir toliau pasakoja apie savo žaizdas.
  Įsistebeiliju į kauliukus ant veidrodėlio. Kaip pasenę. Tikriausiai jam nemažai metų, sakėsi turįs žmoną, vaikų, o jie nieko apie jo negandą dar nežino.
  Palikau jiems raštelį, nuleidžia žvilgsnį ten, kur spjaudo, palikau, jiems viską paaiškinau, aš atsiprašiau, daug daug kartų. Bet nežinau ar jie man atleis. Jei sutiksi mano žmoną, pasakyk, pasakyk, kad viskas turėjo būti ne taip, ne taip... ir ima žliumbti. Norisi verkti ir man, kai pagalvoji, kaip reikės atsiprašinėti tėvo už tai, kad mane išmetė lauk, už tai, kad pragėriau visus pinigus, o tada, tada dar ir išvaizdą pasitaisiau.
  Važiuojam, o mus lenkia visi žiguliai ir mersai, visi vaikinai ir merginos, tokie išvaizdūs ir laimingi, tokie protingi ir gabūs. O aš vėl jaučiuosi toks nevykėlis, kad nieko kito nesumąstau, kaip tik išgerti vynelio.
  Palikti kažkur toli, už kelių kilometrų visi aliuminiai ratai, krutantys karučiai, visos riedančios vilos, prabangios undinių žvejybinės jachtos. Pasukom kažkur iš autostrados. Ne, mąstau, šis kelias ne namo, paleisk mane iškrypėlį, norėjau iššokti, bet durys neatsidarė. Pastebėjęs tai, jis sako: atėjo metas tai padaryti, man tu reikalingas. Aš tik žiūriu į jį jau gerokai apdujusiom akim ir mąstau: mama, mama, mama...
  O jis įsuka į tokį keliuką, ten tiltas, širdis plaka pagal rusišką ritmą, o smegenėlės sako: jis čia tik pašysios. Pasysios, tada sakysi, kad ir tu nori, ir bėgsi bėgsi. Sustojo ant to tilto, kokia romantika: sysioti nuo tilto.
  Dabar arba niekada, šaukia jis. Žiūriu aš. Kas bus? Užlipa ant atbrailos ir šaukia: atėjo metas nuplauti savo nuodėmę. O upė apačioj šniokščia putoja, kaip feiri. Nusiprausk, nusiprausk, galvoju sau. O jis toliau savo litaniją Dievui ir man. Dar ir savo žmonai, bet ji negirdi. O man mažai rūpi. Apžiūriu automobilį. Golf – užrašyta. Gal iš jos išsilanksto mini golfo aikštelė? O gal tą muziką galima patildyt? Negirdžiu Nirvanos, ką kalbėt apie pajautimą.
  Bet aš bijau, sako jis, matyt laukia, kada imsiu jį atkalbinėt. Ar yra prasmė gyvent? Atsakyk? Jei Dievas manęs šitaip nemyli, tai lai šėtonas pasiima pas save – šaukia lyg koks sektantas.
  Šok, jei jau apsisprendei? Jei tikrai norėjai, jei jau atsisveikinai su savais ir savimi, negaišk. Nagi, kokio velnio gaišini mane, velnias laukia.
  Kokiom išsprogusiom akim jis į mane pažiūrėjo, rodos, norėjo mane kartu nusitempti. Bet nespėjo, nuslydo, o gal nušoko. Smarkiai lijo, upė šniokštė ties slenksčiu, pribėgau, pažvelgiau žemyn, nematyti. Ot dundukas, išdrįso. Negalvojau. O ką man dabar daryt? Gal vytis jį iš paskos ir šaukt, kad užimtų man vietą eilėje pas Šventą Petrą? Ne, bet tada negalėsiu išgirsti, kaip mama išties manim didžiuojasi. Reikia grįžti namo. Tik va kaip? Ana ten mašina stovi, su raktais, anatai dramblys šoka, o jam viskas po lempute. Priėjau prie raudono automobilio tamsintais langais, dabar supratau, kodėl jie buvo reikalingi tamsinti. Išjungiu rusišką muziką. Ach, kaip palengvėjo, net drambliui raudonis pradėjo nykti, užleidau Nirvaną. Ak, kokia palaima. Pribėgo daug kengūrų apsirūkiusių ir ėmė šokinėti, stumdytis ir griuvinėti. Kelios prišoko prie raudonos išlankstomos mini golfo aikštelės ir ėmė ją judinti. Taip ritmingai, į taktą. O girgždantys amortizatoriai šnabždėjo: užvesk, užvesk, užvesk. Na gerai, tik iki autostrados, tada vėl stosiu ant kelio. Pasukau raktelį, suburzgė kažkoks menkas gyvūnėlis ir ėmė bėgti sunkiai stumdamas mane žvyrkeliu.
  Pasigarsinau muziką tiek, kiek tik leidžia plačiai šios mašinos. Išsukau į autostradą ir galvoju, paliksiu čia, jei kam reikės pasiims. O ten priekį žiūriu dar tris tokie sukiauteliai, sušlapėliai, rodo visiem iškėlę nykštį. Liux, pagalvojau, štai kam ji pravers. Sustojau, palikti tokį gerą daiktą čia būtų labai neprotinga, mama manim per daug nusiviltų, jei grįžti, tai su tokiu trenksmu, kad visiems visos skeveldros iš galvos išbyrėtų..
  Spust mygtuką, bzzzz – nusileido, kur vežt?