Moteris

Ji įkvėpė ir iškvėpė. Ir dar kartą. Garai iš lūpų, susimaišę su jos kūno šiluma, sklaidėsi, kildami aukštyn. Žvarboka, pagalvojai. Ji įkvėpė ir iškvėpė. Ir dar kartą.
Ir šį saulėtą spalio rytą negalėjai susitaikyti su mintimi, kad tenka atsisveikinti- su jos šiltu kvėpavimu, su savo įkvėpimu, su jos palaidų plaukų moteriškumu, su jos minkštais katės žingsniais ant tavo kilimo. Su jos įsčiomis, klubais ir duobute kakle, ir jos krūtimis, ak, ir jos vaisingumu, antrinusiu tavo vyriškumui kiekvieną rytą, kai šiltam patale prisitraukdavai ją arčiau savęs, prisislinkdavai pats, įsikniaubdavai į jos delnus, uosdavai jos paausius, glostydavai jos nugaros linkį ir, būdavo, nebenorėjai jos palikti bemiegančios. Kad tik kas nenutiktų, galvodavai.
Mūza, džiaugdavaisi mintyse tyliai sekdamas žvilgsniu kaip ji šukuoja vešlius plaukus. Ir saugodavai nuo piktų akių. Kerėtoja, stebėdavaisi matydamas ją miegančią ir. Ir sergėjai jos sapnus. Deivė, aukštindavai kurdamas ir kuo kruopščiau įamžindamas ją. Nujausdamas neišvengiamai artėjant tai, kad turi įvykti.

Moteris.

Tik tarpinė stotis. Tik pasirengiamasis vaidmuo. Tik repeticija. Tyla prieš audrą. Tokioms kaip ji lemta versti istorijos puslapius. Neužsibūti.
Pasirodyti ir dingti, kaip dingo ji su iškvėptais garais šį saulėtą spalio rytą.