ateiviai

Kartais jaučiuosi kaip ateivė tarp savo draugių (šį kartą pavadinsiu jas taip, kad netektų kas kart rašyti ilgo jų apibūdinimo), kai jos kalba apie tai, kaip jos dalyvavo kokiam vakarely, kur nusigėrė iki žemes graibymo arba kaip čiotka buvo šokiuose (čia išsireiškiau jų kalba), kur visi vaikinai su pasigėrėjimu žiūrėjo į jos gilią iškirptę (ką jie iš tikrųjų tuo metu galvojo turbūt niekam iš jūsų nėra paslaptis). Kartais taip idiotiškai atrodo (bent jau iš mano pusės), kaip jos jau nuo pirmadienio ima galvoti, ką apsirengs penktadienį, o šiandien viena pasakojo neitikėtinai įdomų nutikimą, kai ji pabudo naktį ir ėmė mąstyti kaip papuoš savo dailų kūnelį penktadienį (įdomu, ar jos siela tokia pat daili?). Kaskart, kai viduryje pamokos viena iš jų atsisuka ir baisiai susirūpinusiu balsu paklausia „ar nenubyrėjo tušas, ką tik netyčia patryniau akis?“ imu ir atkertu „mergaite, jei jo nors truputį ir nubyrėtų, tai tikrai nebūtų  blogiau, tau tik būtų lengviau mirksėti“… O vieną kartą vos neišvirtau iš koto, kai pamačiau, kad vidury renginio, kai buvo atvažiavusi ex-narkomanė ir pasakojo savo sunkią gyvenimo istoriją, ji išsitraukė savo kosmetinę ir iš pradžių pasikoregavo antakius, tada nusilakavo nagus ir eilinį kartą užtepė nemenka sluoksnį tušo. (Betrūko, kad būtų ėmusi sau depiliuotis kojas, arba dar ką nors)... O kai vienas vaikinas, sėdintis šalia jos ėmė ir paklausė, gal kitą kartą ji atsineš soliariumą? Be to, jai narkomanės pasakojimas turėtų būti aktualus, toji atkirto, kad jai tas negresia. Taip ėmėme ir visi naiviai patikėjome, lyg būtume nematę jos rankų... Galiausiai ji atsistojo ir išeidama su savo draugėmis išpyškino, kad jos yra pačios nuostabiausios, o mes visi tik padugnės (vienu žodžiu ne jų lygio). Patikėkite, menkas, kuris norėtų būti jų lygio!
Taigi... Jaučiuosi kaip ateivė tarp savo draugių, o jos turbūt jaučiasi ateivėmis būdamos šalia manęs. Kartais visi pasijuntame mažesni ar didesni ateiviai, būdami su kažkuo... Nes kiekvieno žmogaus pasaulio suvokimas ir jų įsitikinimai yra kitokie, taigi kartais ir pasijuntame lyg būtume iš kito krašto...