Tyla svarbiau už kalbėjimą. Kapas menkesnis už kalėjimą. Tik žemė glaudžia norinčiuosius. Gimimas neneša laimės. Kova neturi skonio. Dangus drumstis nemoka. Siela kaupiasi liūne. Ranka silpnesnė prieš pirštą. Nagas reikalingas gynybai. Tikyba plakasi su abejonės kiautu. O laisvė negali lygintis su tyla.
Tylėk… Ne kaip vandens lašas, bet kaip upės čiurlenimas. Tik neleisk sau tapti kempine. Pjaustyk kūną širdies peiliu, kai liūdna. Visgi neverta klauptis prieš ąžuolą. Didybė išmuša žmogų iš pusiausvyros. Net ir lapą pakerta – jis bejėgis būna rudenį. Dangstyk veidą niekuo nereiškiančia išraiška ir lenkis kas žingsnį, kad nereiktų klūpoti. Eik. Ir tylėk.
(Usonifuras nusisuko į nebūtį, pasivadinusią „Niekas nežino“:
“Pėdos sniege. Jas užpusto arba neužpusto. O kiek likimų!.. Gal keliavo numirėlis, gal pamišėlis, užmiršęs, kur gyvena, o gal – niekas nežino.
Vakar vienas iš jų sapnavo kraupų sapną. Sniegas virto krauju.
Sniegas – tai kraujas. Nubėgo iš pažasties vandens upelis: žalias, baltas, raudonas. Niekas nežino.
Ausys linko nuo svorio. Žinia ėjo iš lūpų į lūpas. Aikčiojo visi pažinoję ir nepažinoję. Niekas nežino.
Užvakar užkasė kapą. Gal palaidojo mylimuosius, o gal visai nepažįstamus. Niekas nežino.
Žvakė užpūsta gulėjo patvory. Gal man? Niekas nežino.
Nebūtis žino tik, kas bus rytoj, poryt. Bet niekas nežino.
Tą nežinią užkasė visi tarsi praeitį. Ir niekas neieškos, nes niekas nebežino, kur. Kapeika krisdama žemyn vartėsi. Gal nukris ant herbo. Niekas nežino. Tik spėlioja. Nes niekas nežino").