- Tu nuostabi, ar žinojai tai?
- Penkiasdešimt litų, jei nori, kad dar valandą likčiau.
- O kiek kainuotų naktis?
- Nakčiai nelieku. Išleisk mane ana prie to daugiaaukščio.
- Lipk. Atvažiavom, gražuole.
- Ačiū. Labanakt.
- Aš tau greit vėl paskambinsiu.
- O. K.
Mano sesuo visada grįžta vėlai. Pikta, nekalbi. Krenta stačia į lovą ir miega iki pietų. Mama jos nebežadina rytais. Po to kai Ieva metė vidurinę ir pasakė, kad tos „pis... “ jai gana, mama liepė jai pradėti gyventi savarankiškai. Ji taip ir padarė.
Ievai pavasarį sukaks aštuoniolika. Amžius, kai gali nusipirkti rūkalų, nebijodama, kad gali nutverti policininkas, amžius, kai kiti į tave žiūri, kaip į normalų žmogų. Pavydžiu Ievai laisvės. Kai kartą apie tai jai papasakojau, ji pažvelgė į mane liūdnom akim ir pasakė:
- Spėsi, kvaišele, dar prisilakstyt. Pasėdėk ramiai po močios sparneliu.
Sesuo nėra blogas žmogus. Ji tik greit pavargsta. Daug dirba. Ką? Ji nesako, bet gauna už tai daug pinigų. O pinigai nesimėto – uždirbti reikia. Kartą nugirdau mamos ir močiutės pokalbį virtuvėje. Močiutė sėdėjo ir lingavo pirmyn atgal, liūdnai žvelgdama į apsilaupiusias mūsų virtuvės grindis, o mama kalbėjo:
- Man atsibodo ganyt tą mergą. Tiek nervų ji man suėdė su ta savo mokykla. Dar ir dabar gėda kaimynams į akis pasižiūrėti. Tegul gyvena kaip nori. Aš nebeturiu nei noro, nei jėgų. Jeigu jai patinka kokiam ceche nugarą už grašius lenkt – tegul.
Bet mama klysta: Ieva daug uždirba. Mačiau, kaip ji slėpė kuokštą pinigų dėžutėje po mūsų rūbų spinta. Taigi mano sesuo uždirba tikrai ne grašius. Ji net uniformą pažadėjo nupirkti – kad mamai nereikėtų vėl iš močiutės skolintis pinigų.
Šį rudenį eisiu į šeštą klasę. Ieva žadėjo ateit į Rugsėjo pirmosios šventę. Aišku, jeigu nereikės dirbti.. O naujos uniformos reikia todėl, kad pernykštė man jau maža: aš labai greitai augu ir klasėje esu antra. Bet Ieva su savo naujais raudonais aukštakulniais vis tiek už mane visa galva aukštesnė. Jai reikėjo naujų batų – į darbą, bet aš nežinau, ar tikrai buvo būtina pirkti tokius. Jie tokie iššaukiantys... Ankščiau Ieva nešiodavo vien sportbačius, o dabar... Dabar viskas pasikeitė... Mama sako, kad jai vis vien, bet aš žinau, kad taip nėra. Mama visada kartoja, kad svarbu sėdėt tiesiai, nes kitaip išaugs kupra, kad negražu, kai mergaitės panagės pilnos žemių, kai plaukai riebaluoti. Turbūt jai taip pat nepatinka tie raudoni batai, bet ji nieko nesako, nes jos susipykę. Nesišneka. O aš myliu jas abi. Ir negaliu kitaip.
Žiūriu dabar į miegančią Ievą, į tušuotas jos akis, pudruotus skruostus. Ji taip tyliai kvėpuoja. Taip ritmingai. Lyg laikrodis. Tai ramina. Aš kiekvieną vakarą neužmiegu tol, kol ji negrįžta. Sėdžiu tamsoje, klausausi kiekvieno traškesio ir bandau atpažinti sesės žingsnių garsą gatvėje už lango. Kai išgirstu raktą spynoje, palendu po antklode ir vaidinu miegančią. Ieva pamano, kad aš seniausiai sirpiu. Ji lėtai rengiasi, meta rūbus į kampą: iš pradžių pakelia kairę ranką į viršų, tada su dešine per galvą nusivelka plonytę palaidinę - beveik permatomą, tuomet atsisega sijoną – kruopščiai, kad vėl neišplėštų užtrauktuko, galop nuo jos pavargusio kūno lėtai dingsta liemenėlė, nuslysta prie šlaunų priklijuojamos pėdkelnės, tada ji dešine ranka laikydamasi spintos kaire ranka nusimauna trumpikes, ir lieka tik su raudonais aukštakulniais... Kartasi ji šoka prieš veidrodį. Aš pro antklodės plyšį matau jos nuogą judantį kūną, stebiu jos lėtus judesius. Ji turi gražų stuburo linkį, dvi duobutes virš sėdmenų, jos oda lygi ir balta – kaip mamos. Ilgos rankos glosto orą, ir man akimirką rodosi, kad viskas aplinkui išnyksta, pakyla ir dingsta lyg rūkas, lieka tik šokanti Ieva. Turbūt niekad nesu mačiusi nieko gražesnio už tuos sesers šokius prietemoje. Ji galėtų būti šokėja. Močiutė irgi taip mano, bet Ieva sako, kad sena bambeklė (močiutė) ir mažvaikė (aš) negali būti jai patarėjos.
Ryte Ieva pyks ir šauks ant manęs – kam aš garsiai trinksiu durimis, kam vaikštau po kambarį „ant kulnų“, kam degu šviesą, nors lauke jau šviesu. Bet aš kitaip dar neišmokau. Prieš išeidama į mokyklą daug ką turiu padaryti, taigi negaliu nevaikščioti. Tik Ieva labai nori miego. Todėl ir pyksta, nes šiaip ji nėra piktas žmogus. Nors aplinkiniai ir mano kitaip.
Anądien mūsų kaimynė Irina dėl kažko susiginčijo su Ieva, ir toji mano sesę pavadino „kūrva“. Jos dar ilgai plūdosi laiptinėje, visas namas aidėjo, bet niekas nesikišo. Net mūsų mama. Ji tik pagarsino televizorių ir liepė man nekišti nosies į laiptinę. Klasėje paklausiau Miglės, ką reiškia tas žodis, nes Miglė žino daug negražių žodžių. Taigi „kūrva“ yra kažkas panašaus į pasileidėlę. Vieną tokią pasileidėlę augina mano močiutė – svetainėje ant palangės. Ji meta atžalas, vos tik šios paauga. Kai mano močiutė sako tą žodį, jos skruostai truputį parausta. Pasileidėlė... Nesuprantu, ko čia rausti.
Šįvakar Ievos šlaunys lygios ir sveikos, anų didelių mėlynių nebesimato. Kartą ji grįžo kitokia nei visada: ji nei pyko, nei šaukė, atvirkščiai, atsisėdo ant mano lovos, apsikabino mane ir pradėjo verkti. Nuo ašarų sumirko visas pižamos petys, bet aš nieko nesakiau, tik laikiau apkabinusi sesę. Galop ji aprimo ir kūkčiodama pradėjo keikti visus vyrus. Jos balsas trūkčiojo, pečiai virpėjo nuo ilgo verkimo. Vadino visus kiaulėmis, kalės vaikais ir dar visokiais baisiais pavadinimais. Po to pasikėlė sijoną ir parodė dvi dideles mėlynes. Jos buvo milžiniškos, juodos juodos ir įsigėrę į minkštas sesers šlaunis.
- Kartais nutinka ir taip, - tarė ji tebevirpėdama.
Daugiau nieko nebesakė. Užsidarė vonioje, ir gerą valandą girdėjau be paliovos tekantį vandenį. Ji prausėsi... A Iki pat šiol nežinau, kodėl mano sesei tada atsirado tos mėlynės. Manau, ją užgavo koks neatsargus vyriškis. Galbūt pastūmė sesę, ir ji atsitrenkė į stakles ar kokį kitą metalinį griozdą – juk ceche daug tokių daiktų. O gal nugriuvo? Juk tada jos plaukai buvo sutaršyti, gumelė vos vos laikėsi. Turbūt labai bėgo į paskutinį autobusą. O jeigu būtų nespėjusi įlipti, kaip tada būtų grįžusi namo? Juk kitas atvažiuotų tik ryte. Galbūt bėgdama ir nugriuvo?.. Paklausiu jos ryte. Jei tik bus nubudusi. Dabar tegul miega, nes ryt vėl turės eiti į cechą. Dirbti.