Be rytojaus- IV dalis

(netapatinkite herojės su autore)

Didžioji kelionė dar tik įpusėjo. Vos mūsų pėdos palietė Afrikos žemę Jaundės aerodrome, kai saulės dušas išpylė mus iki prakaito. Palmės lyg besisveikindamos iš lėto mosavo plačiapirščiais lapais.
Afrikos kompanijos lėktuvas jau laukė mūsų. Aptirpusiom kojom nuo šešių valandų sėdėjimo KLM kompanijos lėktuve, nulepsėjau paskui Vendiksą į autobusą, kuris nuvežė prie mažučio lėktuvėlio, kuris skraidins keleivius į Ivory coast (Dramblio kaulo kranto) sostinę Jamusukrą. Tamsiaodės palydovės, vilkinčios baltomis bliuzelėmis ir mėlynais sijonais, maloniai pasisveikino:
- Bonjour.
- Laba diena, - atsakiau lietuviškai.
Lai pripranta prie kitų tautų kalbos, pamaniau sau. Pirmiausiai į nosį bakstelėjo šleikštus prakaito tvaikas lėktuve sumišęs su kokoso kvapu. Juodaodžiai keleiviai garsiai šūkavo prancūziškai tarsi turgaus bobos. Už manęs einanti plačiaklubė moteris įsirėžė arbūzinėmis krūtimis man į nugarą. Prisiminiau sausakimšus troleibusus gimtajame Vilniuje. 
- Ramiau. Juk ne į gaisrą, - perspėjau nekantruolę olandiškai, nes prancūziškai nė mur mur nemokėjau.
Vendiksas draugiškai kažką pasakė moteriai, ir toji pagaliau atsišliejo nuo manęs.
Pakilus lėktuvui, pagaliau įjungė oro kondicionierius. Kiek vėsesnė smarvė tvyranti lėktuve ne taip pykino mane kaip iš pradžių. Keleiviai dar vis šūkaliojo.
- Ko jie taip barasi? - paklausiau Vendikso neiškentusi?
- Jie taip bendrauja, - paaiškino draugas.
- Smagu, kad tavo kitoks bendravimo stilius, - atsakiau aštriai.
- Juk aš iš kapitalistų luomo, - pajuokavo jis ir nusikvatojo.
- Kiek laiko mes čia trauksime į plaučius šią smarvę? - paklausiau neslėpdama nepasitenkinimo.
- Pusvalandį pakentėkime, o tada kaip lordai brolio džipu riedėsime į kaimą pas senelius.
Na, būna juk ir blogiau, raminau save mintyse. Nesu aš jau tokia išlepusi, kad nepakelčiau ilgos kelionės.
Pagaliau pro iliuminatorių pamačiau žalius kalnus, blizgantį ežerą lyg močiutės veidrodis, o iš kitos pusės Atlanto vandenyną mėlyną kaip linai Lietuvos laukuose.
- Žiūrėk, jau leidžiamės į Dramblio kaulo kranto sostinę, - entuziastingai šūktelėjo draugas. - Ech, kaip senai buvau gimtinėje. Pagaliau galėsiu pakelti užpakalį nuo sėdynės ir paspausti ranką savo broliui Vito. Jis aišku olandiškai nesupranta, bet juo geriau. Tu esi pavargusi ir nenusiteikusi bendrauti.
- O taip. Dėkoju, Vendiksai, kad supranti mane.


Į mus ėjo augalotas jaunas vyras su perkelinėm spalvingom kelnėm ir beveik iki kelių dar spalvingesniais marškiniais be apykaklės. Plati šypsena iki ausų bylojo didžiulį jo džiaugsmą. Energingai apsikabino broliai ir ėmė tauškėti prancūziškai. Netrukus atsisuko į mane ir prisistatė:
- Bonjour. Vito, - ir linktelėjo gavlą.
- Bonjour. Orinta, - linktelėjau galvą ir aš.
- Eime į mašiną sėsti. Liko paskutinė mažutė kelio atkarpa, - pasakė Vendiksas.


Dulkėtas džipas masyviais ratais, nežinia kokios spalvos buvo, nes dulkių sluoksnis nors piešk paveikslus. Visa laimė, atviru stogu, nudžiugau. Galėsiu pasidžiaugti grynu oru ir peizažu. Tačiau labai greitai teko pasigailėti, kad mašina esanti atidengtu stogu. Pakelės dulkės - kaip tie debesys prieš lietų. Užsimerkiau, nes akys ašarojo nuo dulkių. Tarp dantų girgždėjo smėlis. Nors šilto vėjelio pasipriešinimas maloniai glostė rankas ir veidą, tačiau karštis  alino.
- Mieloji Orinta, mes jau beveik vietoje.
- Dar 10 minučių kelio pakentėk, - apsikabinęs per petį kalbėjo Vendiksas.
- Neturiu pasirinkimo, - neatmerkusi akių pasakiau puse lūpų ir vėl pajutau tarp dantų smėlį.


Džipui sustojus, neskubėjau išlipti iš mašinos, nes nemačiau kelio per ašarotas, dulkių pilnas akis.
- Duok ranką, Orinta. Matau esi nepratus prie kelio dulkių. Imk nosinę švarią.
- Nieko nematau. Palauk valandėlę.
Mane pasitiko pirmiausiai moterų ir vaikų klegesys. Kai pagaliau pramerkiau akis pamačiau prieš mane daugybę juodaodžių žmonių tradiciniais spalvingais apdarais ir keliolika mūrinių pastatų. Moterys ant galvų dėvėjo tarsi turbaną iš ryškių spalvų perkelio. Vaikai iki pusės nuogi, šokinėjo, šūkčiojo, tiesė rankas į Vito ir Vendiksą. Mažų mergaičių plaukai, supinti į daugybę smulkių kasyčių, styrojo lyg antenos į visas pasaulio šalis.
Mano draugas paėmė mane už rankos ir nuvedė į šviesiai salotinės spalvos mūrinį namą.
Kuklūs baldai priminė 1960 metų stilių Europoje.
- Ko gero norėtum nuplauti kelionės prakaitą? - pasiūlė Vendiksas ir maloniai paprašė brolio:
- Paruošk, Vito, palmių ekstrakto vonią Orintai?

Po kelių minučių aš jau mirkau palmių gaiva dvelkiančioje vonioje. Veidrodyje neatpažinau savęs: murzina kaip piemenaitė, akys raudonos nuo ašarų, ilgi plaukai papilkėję, sulipę į krūveles virvėjo ant prakaituotų pečių.
Daug nesvarstydama visa galva panėriau į kvepiantį vėsų vandenį su gausybe putų, kuriose paskendo mano nuovargis.
Apsivilkusi švaria iki žemės suknele išėjau iš vonios kambario rausvais skruostais ir raudona nuo saulės nosimi.
- Orinta, norėtum susipažinti su mano senele, seneliu ir jo dar dviem žmonom, - mielai paklausė Vendiksas.
- Kaip tai? - išverčiau akis iš nuostabos, - dar dviem žmonom?
- Taip. Dramblio kaulo krante - poligamija - tradicija. Kakavos plantacijos didžiulės, darbo daug, todėl reikia daug darbo jėgos.  Vyrai renkasi tris, keturias žmonas. Vaikai bei vaikaičiai padeda taip pat dirbti plantacijose. Šioje fazendoje gyvena virš penkiasdešimt  žmonių. Tai senelio šeima.
- Tradicijos... O taip. Kažkaip nepagalvojau anksčiau pasidomėti tavo šalies tradicijomis. O kiek žmonų turi tavo tėtis?
- Vieną - mano mamą. Mano tėtis studijavo ir gyveno Prancūzijoje, todėl jam artimesnė monogamija.
- O tu? - išsigandusiom akim žiūrėjau į Vendiksą lyg matyčiau jį pirmą kartą savo gyvenime.
- Aš kaip mano tėtis, bet suprantu ir kitokią- senąją tradiciją - poligamiją.