..mažas..melancholinis..debesėlis..

..prieini prie apšerkšnojusio lango..pažiūri į šaltį..ir išeini..ieškoti laimės..šilumos..ir dar nežinia ko...
eini, o maži sniego trupineliai lyg pašelę skrenda tau į veidą..ir ko jiem čia reik?..kodėl jie bando atimt paskutinį dar likusios šilumos lašelį?..
atsisėdi ant apsnigto suoliuko..užmiršti šaltį..ir aplink beūžiantį žiemišką vėją...pradedi galvot kažką apie po kelių mėnesių ateisiančią vasarą. ir apie geriausius draugus, su kuriais tos šiltos dienos ir bus praleistos...ir tik tada suvoki, kad visa tai tik iliuzija..svajonė..noras....aplink šalta..ir sninga..bet visai nesinori saulės..gal tik norisi karštos arbatos..iš to..to mielo puodelio su keliom penkialapėm gėlytėm.....apsidairai..o juk jo nėra..aplink tik tamsa..ir vienatvė..
prisimeni, kad ant to suoliuko sėdi jau kelias valandas..ir kad galbūt jau visi seniai miega...užmiršę visas žvaigždes..ir ryškų mėnulį..kurio dalį kažkas kažkam padovanojo....tie žmonės užmirš net ir tamsą..tokią juodą, kaip niekad....o kas bus, jei kas nors užmirš, kad reikia kvepuoti?..ir nebekvepuos?....juk tas kažkas numirs..ir nebegalės žiūrėti į viršų..kažko tikėtis...ten nebematys mažo melancholinio debesėlio..kurį kažkada kažkas bandė nufotografuoti..tik nieko nesigavo..ir lygiai tas pats kažkas..arba jau kitas kažkas..
naujųjų metų naktį vėl matė tą patį mažą melancholinį debesėlį.......tik jis pernelyg greit nuskrido..jam buvo šalta..bet jis atnešė taip išsvajotą laimės ir šilumos kruopelę.. tada nebereikėjo sėdėti ant ledinio suoliuko..tada pareini namo ir prilimpi prie to pačio lango..kaip ir iš pradžių....priglaudi šiltą pirštą prie šalcio išraižytų ornamentų...ir nupieši šiltą širdutę...