Melancholiškas ėjimas

Tik trumpam savimi dar pabūsiu,
kol pabusiu, pakilsiu ir eisiu
ten prie vienišo kelmo, to vienišo medžio,
kur vienišas paukštis čiulbėjo kadaise
pasiremsiu į mėlstantį dūmą
ir ant stogo prigulsiu gluosniu,
o iš šulinio virstantis garas
man pavargusias kojas nušluostys.
Į akis trupiniais atminimai pažirs,
rieksiu akmenį, dėsiu į ryšulį,
apibersiu jį žodžių druska,
dar ne kartą atgal atsigrįšiu:
debesų piemenims dar pamosiu,
pelkių motinai, smilgai ir žaizdrui,
raudonuos viršum raisto žara,
kai pabusiu, pakilsiu ir eisiu.

Pro vidurnakčio spengiantį speigą
po dangum, žvaigždėmis žiežirbotu,
sudaigstysiu paklydusiais žingsniais
melancholišką sniego užklotą.