Dviese terasoje

Buvo labai vėjuota diena, visi medžiai tarsi prašyte prašėsi būti paremti, kad neišgriūtų iš savo samanotų kojų. Prie mano sodo namelio esančio dekoratyvinio krioklio nežinia iš kur tupėjo dvi žuvėdros, tikriausiai slėpėsi nuo artėjančios audros.
Tu, kaip ir kiekvieną ketvirtadienį, atėjai pas mane nešina dviem buteliais “Žaros” vyno. Mūsų mėgstamiausias. Aš parėmęs galvą sėdėjau prie staliuko, esančio namelio terasoje, ir rūkiau.
- Sveikas.
- Labutis, šiandien gražiai atrodai, - veptelėjau sau po nosimi.
-Turi parūkyti?
-Turiu.
-Pridek, - įsidėjusi tarp savo storų lūpų vieną “Red&White Lights” cigaretę, paprašė ji. - Ačiū.
Dar valandėlę sėdėjome ir rūkydami žiūrėjome vienas į kitą. Ji, kiek išblyškusi, svajingu žvilgsniu, nejudėdama savo šešiasdešimt devyniais kilogramais prie žemės spaudė medinę kėdutę.
- Gal kavos, - norėdamas išblaškyti tylą sumurmėjau.
- Oi, ne, jau ir taip “motoras kala”.
- Kaip sau nori, - jau pakilesniu balsu šūktelėjau, apsidžiaugęs, kad nereikės sukti galvos kaip šildyti vakarykštę kavą termose.
Kiek pritemo, akimirką pasirodė,  kad užuodžiau iš miglos sklindantį vanilės kvapą. Man taip būna, kaip aš mėgstu sakyti “pasiuosto”. Nuo jos išvis nesklido joks kvapas, nebent cigarečių, ji nemėgo kvepintis ir apskritai, niekada nepirko kvepalų.
Staiga ji užniūniuoja man iki skausmo pažįstamą “a cappella” melodiją. Mūsų terasa dar labiau apsitraukė mistinėmis nuotaikomis.
- Na ką, atsidarom? Turi stiklinę? – ji prablaškė mano mintis kimtelėjusiu balsu.
- Žinoma, tuoj atnešiu puodukus.
Nuėjau į sandėliuką šalia terasos ir išsitraukiau senai benaudotus plastmasinius puodukus. Kai grįžau, pamačiau ją taip saldžiai kandančią svogūną ir kramtančią su didžiausiu pasitenkinimu. Jos suknelė tarytum šoko valsą su vėju, vis apnuogindama įvairias kūno vietas. Nors to ir nereikėjo, pati suknelė buvo tarsi padaryta iš voro siūlų – buvo beveik permatoma.
- Va, prašau, - pastačiau puodukus ant staliuko.
- Įpilk, stovi čia kaip stuobrys, “bled”, - įsakmiu tonu tarė ji ir pradėjo garsiai juoktis.
Susigėdau. Galbūt, ne dėl to, kad neįpyliau vyno, gal dėl to, kad ji be pagrindo iš manęs juokėsi. Tačiau, mane guodė tai, kad puodukai jau kupini ir tuoj ji viską pamirš.
- Nu “nachui”, nekoks iš tavęs džentelmenas, nekoks, - ji tęsė savo pasismaginimą
- Į sveikatą, - pareiškiau aš, nebežinodamas kaip atsišauti.
*  *  *
Žvelgiau į ją, jos permatomą suknelę, jos putlias lūpas ir kiek gelstelėjusius dantis, kuriais ji dorojo jau paskutinį svogūną iš pintinės. Atrodė, kad po manim tirpsta grindys. Atrodė, kad viskas aplink nušvito, vėjas pasidarė gaivus, šiltas. Žuvėdros jau buvo pasišalinusios, krioklys vienas kūrė vakaro muziką ir intymų foną. Aš svaigau nuo vyno, bet tuo pačiu ir nuo jos kūno kontūrų, nuo tos retesnės šypsenos, kai ji pasakojo kokią istoriją apie jos nevykėlius draugus. Staiga, ji suriko ir išblaškė visas mano mintis:
- Ė, “bled”, vynas “nachui” baigėsi!
- Ir cigaretės, - vėl vos išlemenau sau po nosimi.
- Gerai “pizdinu” aš “nachui”, einu iki Ženkos.
- O gal pabūk dar? Gal kavos? – tik po to susipratau ką pasakiau.
- Nu “nachui” tą tavo kavą, “vsio davai”.
Daugiau nieko netarusi išėjo ji. Aš likau sėdėti tarsi paralyžuotas nuo gyvatės įkandimo. Sėdėjau ir žiūrėjau į krioklį, kol manęs nepabudino pirštus deginanti cigaretė, kurią, rodos, buvau spėjęs tik prisidegti. Grindys atrodė jau nebetirpo, vėjas pasidarė vėsus. Ir taip kiekvieną ketvirtadienį, liekame dviese – aš ir mano terasa.


Eilinis mano bandymas "prozinti", eilėraščio "Dviese arba diurezė" koveris