Rudens nuotakos

žingsniuojame

Trūkt nuo medžio
Suvirpa šakos
paleidžia dukterį
  auksine suknele

    vėjas ūžteli
susikaupia
    it kunigas
sunerdamas rankas

rausvos raidės
vejasi
išraižo
vedybų priesaiką
švelniam delne

Bažnyčios varpas siūbteli
ir gaudžia gaudžia
išskrendančių paukščių giesmėje

Vorai pilkšvi pilkšvi
jau renkasi
  jau audžia guolį
    Sidabro pataluos

Pirmajai nakčiai atgula
Jaunoji
ir laukia Jo
kolei ateis
kolei atjos

****
Dukterys šoka
dukterys kvatoja

vėl virpa šakos

pa-si-lei-džia

taip kaip pirmoji
neprabunda dukterys
kaip ir pirmoji
švelniam vedybų guoly

****
Krūpčioja šakos
verkia dukterų

sušąla vienišos
    pasensta
po šerkšnu

O mes tiesiog žingsniuojame

ledukais virsta ašaros
        ir ritas pamažu
prisiglaudžia prie nuotakų
              sušalusių akių

Bet mes nestabtelim
neguodžiam
Tik žingsniuojame
            plytelėmis grįstais takais
      nušluodami į šoną
ir dukteris
ir nuotakas
ir visa kita
kas tik glūdi
po nuauksintais veidais