Rašyk
Eilės (73324)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10351)
Vaikams (2514)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dviejų veiksmų pjesė


VEIKĖJAI:

IVERAS - aukštas juodaplaukis dailus vaikinas, siekęs ir pasiekęs...
ČIUPELA – rausvų garbanotų plaukų paprasta mergina, ieškanti ir dar neradusi...
TOJUS – tas, kuris gynėsi ir kovojo...
SOFĖ – iš asilės pieno plaukusi, nuolat rūkanti blondinė,  vilkinti prabangiais, žymiausių dizainerių drabužiais: mini sijonėliu, ryškiai raudona palaidine, trumpais baltais kailiniais bei avinti elegantiškus aukštakulnius, ėjusi keliu ir nuėjusi...   



I VEIKSMAS

Simbolinis vonios kambarys: galinė jo siena  juoda (beveik viršuje šios sienos -  tuščia anga, primenanti langą, už kurio tamsa; angoje dega nedidelė žvakė), kairė siena raudona, dešinė - balta. Grindys šaltos ir juodos, vonia senoviška geležinė, aukštais šonais, pilna vandens ir putų. Prie baltos ir juodos sienų stovi po tris apvalias neaukštas kėdes. Kažkur kampe, krūvoje, sumesti įvairūs daiktai: šampūnai, kempinės, skutimosi peiliukai ir putos, kremai, plaukų džiovintuvai, šukos, rankšluosčiai ir t. t.
Aklina tamsa, tik angoje dega žvakė. Skamba garsi, kūną smelkianti muzika. Netrukus pasigirsta skardus juokas, kuris vis stiprėja, o muzika tilsta. Vonioje guli Iveras, apšviestas skurdžios šviesos, jis žaidžia su begale vonios putų: jas mėto, skraidina pūsdamas, glaudžia sau prie veido ir kvatojasi, kvatojasi. Juokas kraupus, bet kartu laisvas ir juokingas... Žaidimas su putomis gana mistiškas, keistas, tačiau visgi ganėtinai nuotaikingas: šviesus, lengvas, o vietomis baugus, kraugeriškas.
Pasirodo Tojaus siluetas, Ivero žaidimas su putomis nesibaigia. Tojus ilgai slenka iki vonios, paima  vieną iš kėdžių ir pastato ją vidury patalpos. Jis paklaikusiomis akimis žiūri į kėdę, lyg bulius, norėdamas pulti, žiūri, stebi, vis girdisi putų žaidimo garsai, tačiau vėl pradeda garsėti muzika, juos  pasiglemždama ir paversdama aidu. Tojus ilgai žiūri į kėdę, vos neverkia. Galiausiai suklumpa.

TOJUS (klykia, rėkia). Kodėl, kodėl, kodėėėėėėėėėėėėėėėėėl!!!??? Neeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee...........
IVERAS. Skrieja (pūsdamas putas), skrieja, skrieja... (žvelgia į skrendantį baltų putų kamuolį, sekdamas jį akimis ir kūnu).
TOJUS (toliau klykia, tarsi atsakydamas į „skrieja, skrieja.. “). NEEEEEEEEEEEEEEEE!!!
IVERAS (nupūstoms putoms). Ten... ten... Saulė sušildys, saulė sušildys...
TOJUS. NEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEEE!!!
IVERAS.  Dangus grius, bet saulė sušildys, dangus grius, dangus grius, bet šiluma nesugrauš. Žinau, nesugrauš, žinau, nuskries, žinau...
TOJUS. NEEEEEEEEEEEEE!!!  Ji liks tuščia!!! Įsikalk į galvą, idiote, ji liks tuščia, į galvą įsikalk, tuščia liks ji!!!
IVERAS (kvatodamasis). Tikiu, tikiu, tikiu... Gyvens, gyvens, gyvens. Ne! Jau gyvena!!!
TOJUS. Prašau, sustok, pradink, išnyk... Maldauju, palik mane, maldauju, palik... Mal-dau-ju... ju!..
IVERAS. Skriskit, skriskit aukščiau ribų, skriskit aukščiau, aukščiau, dar aukščiau, tikiu, tikiu, tikiu, skriskit, nepaisykit horizontų, jų nėra, būkit laisvos...
TOJUS. Nereikia, daugiau nereikia, nekankinkit manęs... Aš to nenusipelniau... Padėkit, aš to nenusipelniau, padėkit, padėkit, padėkit...

Į vonios kambarį įpuola Sofė. Energingai žingsniuodama, nuspiria kėdę, prieš kurią iki tol buvo parklupęs Tojus, netyčia užmina vaikinui ant rankos. Pasiėmusi kitą kėdę, pasistato ją šalia vonios. Atsisėda, užmeta koją ant kojos, rūko. Tojus verkdamas, rėkdamas keturiomis ropoja nuspirtosios kėdės link, Sofė stebi jį, kvatoja visa gerkle.

TOJUS. Negaliu, negaliu kitaip... Ir kodėl negaliu?.. Kodėl negaliu?! Kodėl aš negaliu?..

Nušliaužęs Tojus pasiima nuspirtąją kėdę ir pastato ją, kur buvo, pats atsisėda ant kitos prie raudonosios sienos, įsmeigia žvilgsnį į niekur...

SOFĖ. Jis serga?
IVERAS. Kas?
SOFĖ. Jis (rodo į Tojų)...
IVERAS. Ką žinau, aš jo nepažįstu.
SOFĖ. Kaip tu jo nepažįsti?
IVERAS. Na, nepažįstu (Iveras, atlošęs galvą, žiūri viršun, į dangų, į tamsą).
SOFĖ. Kaip tu nepažįsti šito žmogaus, kuris yra tavo vonioje?
IVERAS. O kas sakė, kad vonia mano?
SOFĖ. Iverai, širdelėle, kaip tu gali maudytis ne savo vonioje?
IVERAS. Galiu.
SOFĖ. Negali.
IVERAS. Galiu, Sofė.
SOFĖ. Ne, negali, Iverai.
IVERAS. Galiu.
SOFĖ. Kaip tu gali ateiti į svetimą vonią ir joje maudytis?
IVERAS. Ateinu, prisileidžiu vandens, atsigulu ir maudausi.
SOFĖ. Tiek suprantu.
IVERAS. Visa laimė.
SOFĖ. Tai kieno čia vonia? To idioto, žiūrinčio į vieną tašką?
IVERAS. Nežinau. Man čia gerai, ir tiek... Kam dar sukti galvą, kieno čia vonia?..
SOFĖ. Nu, ką žinau...
IVERAS. O tau įdomu, iš ko tavo kailiniai - ar iš lapės, ar iš ūdros?
SOFĖ. O kas ta ūdra?
IVERAS. Kaip tu nežinai, kas ta ūdra, taip aš nežinau, kieno čia vonia.
SOFĖ. Aaaa... O tai... tai tu jau čia seniai...
IVERAS. Lyg ir...
SOFĖ. O tas idiotas?
IVERAS. Net nepastebėjau...
SOFĖ. O aš galėčiau pasimaudyti su tavimi?
IVERAS. Ne, negalėtum...
SOFĖ. Kodėl?
IVERAS. Nenoriu.
SOFĖ. Aš tau nepatinku?
IVERAS. Ne, nepatinki.
SOFĖ. Tikrai nepatinku?
IVERAS. Tikrai.
SOFĖ. Aš galiu supykti.
IVERAS. Aš irgi.
SOFĖ. Aš nejuokauju, širdute.
IVERAS. Nejuokauk.

Iveras, persisvėręs per vonios kraštą, pasiekia krūvą daiktų ir iš jos išsitraukia kortų kaladę. Sofė susinervinusi užgesina visai susmilkusią cigaretę, kulniuoja prie Tojaus, atsisėda šalia, ir abu žiūri į tuščią kėdę. Iveras žaidžia kortomis, kartais surikdamas, jog laimi, toliau tyliai lošia.

SOFĖ (Tojui  po kelių minučių). Aš Sofė.
TOJUS. ...
SOFĖ. Aš Sofė.
TOJUS. ...
SOFĖ. Nesuprantu, ką tu matai toje kėdėje... Aš tai nieko, nieko nematau. Mano vienas draugas irgi mėgdavo ilgai ilgai žiūrėti į daiktus. Ir prisižiūrėjo (ironiškai). Dabar guli psichinėninnninėje (vos ištaria) ligoninėje. Guli ir toliau žiūri... Turbūt žiūrės dar ilgai. Žinai, žiūri, žiūri, ir nieko. Nesuprantu, gal čia amžius toks, kai žiūri į daiktus ir kažką tipo matai. Aš tai išvis nieko nematau. Ne, negaliu sakyti, kad nematau, aš matau kėdę keturiomis kojomis, tik tuščią... Ir va, nepagaunu kampo, ko čia į ją reikia žiūrėti... Iš to žiūrėjimo niekada nieko nebus gero, akis sugadinsi, ir viskas.  O tu rūkai? Gal gali pavaišinti? Būk geras, pavaišink... Visas šiandien, va, paskutinę, surūkiau... Pavaišink... Aš - Sofė. Pavaišink... Kodėl tu nepavaišini Sofė? Ar aš tokia bloga? Sofė nėra bloga, Sofė nebloga, ne... Nepavaišini ir nereikia... (Sofė išsitraukia savo cigaretę ir prisidegusi vėl rūko). Nesuprantu aš tų vyrų... Ateina pas kažką į vonią ir maudosi arba žiūri į kėdes, stopūdovai nenormalūs biški. Klausyk, vyre, ar kalbėsi šiandien su manimi, rafinuota dama?! Po velniais, ar aš čia debilė kokia, ar tu? Ai, o gal tu lauki, kol jis išsimaudys? Žinok, Iveras ilgai maudosi ir labai dažnai.
TOJUS. Aš niekada nesimaudysiu.
SOFĖ. O, prašnekėjo! Bingo, laimėjau aukso kibirą (kvatoja). Tai tu lauki, kol jis išsimaudys?
TOJUS. Laukiu.
SOFĖ. O kodėl nenori jo išvaryti?
TOJUS. Kaip aš tau jį išvarysiu? Baisiausia tai, kad vieni maudosi karališkoje putų vonioje, o kiti tik kiurkso, kiurkso ir bando nusišypsoti.
SOFĖ. Tu irgi gali maudytis?
TOJUS. Negaliu.
SOFĖ. Tu neturi vonios?
TOJUS. Na, išeina, kad neturiu.
SOFĖ. Tai ateik pas mane, mano labai erdvi, ir galėsiu tau įpilti putų.
TOJUS. Nereikia, aš noriu savo vonios ir savo putų.
SOFĖ. Žinau! Tu sirgai ableksija ir dabar pasveikai!
TOJUS. Kas ta ableksija?
SOFĖ (labai rimtai). Ableksija, kai būna putų perteklius gerklėj ir jos ima veržtis per burną.
TOJUS. Tai čia epilepsija.
SOFĖ. Ką žinau, gali būti.
TOJUS. Bet nei sergu, nei sirgau aš ta epilepsija ar ableksija.
SOFĖ. Tai gerai, kad nesirgai.
TOJUS. Gal ir gerai...
SOFĖ. Nori, aš paprašysiu Ivero, kad leistų tave į vonią.
TOJUS. Turiu eiti...
SOFĖ. Bet... o tu... tu... tu nenori? Nenori į vonią su manim?..

Muzika. Šviesų mažėja. Iš vonios išeina Tojus, jį iš paskos vejasi Sofė... Vonios kambaryje lieka TIK Iveras. Jis, sušukęs kokį 10-ąjį kartą „laimėjau“, išmeta kortas į orą, jos išsibarsto erdvėje.

IVERAS. Prisimeni, jis lipo į kalną, sakė – neužlips, jis plaukė per beribį vandenyną, sakė – neperplauks, jis konstravo sau sparnus, sakė – užsimuš, jis be vandens vienas leidosi per dykumą, sakė – nepereis, jį korė, sakė–  uždus, jį degino, sakė – nuskries pragaran, ir  sakė, sakė, sakė, sakė, sakė. Tu žinai, jis, ko gero, buvo stiprus. Labai... Kodėl?.. Juk jis įkopė į tą kalną ir perplaukė beribį vandenyną ir, susikonstravęs sparnus, skriejo viršum debesų, jis perėjo ir tą dykumą, ir jo nepakorė – neužduso, ir nesudegino, nors kažkas kažką sakė, sakė, sakė, sakė, sakė. O man sakė, kad šitas vanduo šaltas... Nesąmonė, jis karštas, karštas lyg vasaros diena. Man Sofė sakė „širdele“, sakė... Aš sakau, kad šita vonia, kad šita vonia žalia, aš sakau, kad saulė nešviečia, aš sakau, kad aš nerūkau... O girdėjai, kai man sakė, kad tame buteliuke nėra putų skysčio? Bet pažiūrėk, guliu baltų debesų patale.
Pasakyk, kad ta žvaigždė danguje nešviestų (rodo į „tą žvaigždę“, į viršų). Pasakyk. Bet ji švies. Ji neklausys tavęs.
Ji negirdės tavęs. O gal ir girdės...
.................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................................. Saulė nešviečia? Na, ir kas? Lietus tau trukdo? Nesąmonė... Prisimeni, tąkart, kai jis ėjo per ilgą senoviškų žibintų nušviestą gatvę, ėjo sušlapęs kaip šuva ir vanduo ant jo sruvo didžiule srove, jis juokėsi, kvatojo, nors jam sakė, kad lietus nesijuokia, jam sakė, kad lietus verkia... Ir perėjo tą gatvę,  vėjas išpustė debesis, ir pasirodė saulė. Jis, aišku, Galėjo atsisėsti kur nors ant šaligatvio, gal po medžiu ir  Galėjo laukti, kol lietus praeis, kol jis baigsis... Bet nerūpėjo jam tai... Jis ėjo ir kvatojos, ir kvatotis jam niekas nesakė.
O lietui sakė verkti, o lietui sakė šypsotis? Abejoju... Ar šiandien, kai atsikėlei, tau sakė žliumbti..?

ČIUPELA (tik ką pasirodžiusi atsako). Ne.
IVERAS. Ir viskas buvo gerai?
ČIUPELA. Gerai. Bet jis žliumbia.
IVERAS. Dabar?
ČIUPELA. Dabar.
IVERAS. O kas žliumbia?
ČIUPELA. Tojus.
IVERAS. Koks Tojus?
ČIUPELA. Tas, kur su Sofė buvo...
IVERAS. O kur Sofė?
ČIUPELA. Pas ją atvažiavo toks juodas automobilis, dar juodesniais stiklais nei vakar, ji kvatodama įlipo...
IVERAS Ir išvažiavo?
ČIUPELA. Aha...
IVERAS. O Tojus dabar dėl to verkia?
ČIUPELA. Turbūt, kad ne dėl to...
IVERAS. Neguodi jo?
ČIUPELA (ironiškai nusijuokia). Ką... jis koks mirtininkas, skaičiuojantis paskutines gyvenimo valandas?
IVERAS. Lyg ir ne...
ČIUPELA. Nešeriu šunų, kada jie nealkani ir tik dedasi esą tokie.
IVERAS. Šunys mėgsta, kai juos kas glosto, meiliai su jais elgiasi, mėgsta, kai kas priglaudžia, juk jie labiau už viską trokšta šeimininko. Jie nenormaliai nori šeimininko, nori todėl, kad nebereikėtų kovoti dėl menkiausios duonos kriaukšlelės, kad nebereikėtų šaltais žiemos vakarais trainiotis po miestą ir ieškoti šiltesnės kertės nakčiai. Šunys nenori ieškoti laimės, jie nori, kad laimė juos surastų arba kas nors Jiems tą laimę sukurtų... Jie nesuvokia, jie Tik gyvūnai...
ČIUPELA. Su tinginių ir aukų instinktais...
IVERAS. Paverks, nustos...
ČIUPELA. Nusižudys.
IVERAS. Dar geriau...
ČIUPELA. Tas medis, didžiulis beržas, augęs ant kalno, buvo vienas, augo, skleidė šakas į dangų, stiebėsi aukščiau ir aukščiau, bet nebuvo šalia to, kuris padrąsintų, pagirtų, pasigrožėtų, jis buvo vienas... Atėjo kartą pavasaris, beržas neprasiskleidė, mirė...
IVERAS. Nesistebiu.
ČIUPELA. Bet jis beržas...
IVERAS. O beržas, šuo ir žmogus skiriasi kuo nors? Dažnai niekuo, tai visų nusivylusiųjų gyvenimu problema, jie niekuo nesiskiria nei nuo beržo, nei nuo šuns...

Pokalbio klausosi Tojus. Vaikinas klausosi ir nesiliauja verkti, o pašnekesio temai pasikeitus vėl pradingsta... Čiupela kalbėdamasi dėlioja kėdes, nuo vonios  jas sustato tiesia linija.  Baigusi užsiropščia ant jų ir vaikšto...

ČIUPELA. Išties atėjau pasakyti TAIP.
IVERAS. Tikrai?
ČIUPELA. Aha...
IVERAS. Kodėl?
ČIUPELA (nustebusi). Kodėl?  Nes nenoriu būti tokia kaip šuo, tokia kaip beržas, NENORIU IR NEGALIU, ir...
IVERAS. Ir...
ČIUPELA. Ir...
IVERAS. NE - BŪ - SI. Taip sunku?
ČIUPELA. Kada kovos lauke esi vienas ir nėra armijos, su kuo kariauti, tada prasideda tikrasis mūšis... Tokia kova sunkiausia, o rasti čia kokią strategiją– beveik neįmanoma, nes karvedys vienas abiem pusėms...
IVERAS. Tik vienas...
ČIUPELA. Deja...
IVERAS. Tačiau, kad kautumeisi su ta armija, kurios kartais taip trokšti, pirmiausia reikia laimėti šitokią kovą, nes kitaip pralaimėsi ir tą...
ČIUPELA. Gal ir taip...

Staiga prasideda žaismingas, bet kartu rimtas ir lyriškas dialogas, lyg atkeliavęs iš praeities, iš daugybės metų šių dviejų žmonių draugystės istorijos...

IVERAS. Ir saulės vaiskiam ryto žavesy/ Pažadinta jūra su vėjo galia nešė svajas,
ČIUPELA. O jos juokės, kikeno/ Ir žaidė barbių namely,
IVERAS. Kuris gal ir griuvo, / Kuris gal ir degė, / Ir paklaikusios jos mirė,
ČIUPELA. Bet liko tik J O S, / Liko tik manosios,
IVERAS. Ir jos keliauja tolyn, / Jos keliauja... Su šviesa
ČIUPELA. Ir su tamsa,
IVERAS. Su lietum
ČIUPELA. Ir pūga,
IVERAS. Su vasara
ČIUPELA. Ir žiema,
IVERAS. Jos visada šalia,
ČIUPELA. Visada mano širdyje, myliu jas visa savo esybe...

Pasibaigus praeities vizijai, abu grįžta į realybę...

IVERAS. Kada?
ČIUPELA. Kas kada?
IVERAS. Kada išvyksti?
ČIUPELA. Nežinau, greitai.
IVERAS.  Šit kaip...
ČIUPELA. Aha...
IVERAS. Nebijai?
ČIUPELA. Kas nebijotų?..
IVERAS. Nežinau...
ČIUPELA. Tau irgi taip buvo..?
IVERAS. Panašiai, bet kodėl klausi kaip šimtamečio, gal dar bus... Nesėdėsiu juk čia amžius...
ČIUPELA (stovėdama ant paskutiniosios kėdės ir žvelgdama į tolius). Aha...
IVERAS. O tu skrisk, skleisk sparnus ir... pirmyn...
ČIUPELA. Aha...
IVERAS. Pamatysi, tau pavyks...
ČIUPELA (pravirksta, matydama tas platybes, tuos tolius... praeitį ir ateitį). Aha...
IVERAS. Čiupela... Čiupela, tu verki?
ČIUPELA. Aha...
IVERAS. Kodėl? Kas yra?..
ČIUPELA. Tada ant to kalno... aš stovėjau... Vėjas plaikstė mano plaukus, buvo šilta, ramu, žvelgiau, žvelgiau, žvelgiau visai kaip dabar, juokiausi... bet DABAR... aš verkiu... Tada žvelgiau ir žinojau – bus, dabar žvelgiu ir žinau – buvo. Viskas buvo... Dienų ir nerūpestingumo džiaugsmas, jis buvo... Dabar stoviu ant to paties kalno... stoviu... Bet nematau, nematau to, kas bus, nematau, Iverai, deja... Dabar išvykstu ieškoti kito kalno, nuo kurio žvelgsiu ir sakysiu: „Bus“... Bet nenoriu palikti, nenoriu... Nenoriu svetimo kalno, nenoriu, nenoriu, nenoriu to... Bijau..
IVERAS. Tai blogai?
ČIUPELA. Blogai kas?
IVERAS. Jog bijai savo išvykimo?
ČIUPELA. Nežinau... Man sunku, kad išvykstu, kad palieku... ir... kad... nežinau (įsikniaubia į delnus, verkia)...
IVERAS. Jos reikalauja ašarų... Na, nereikalauja, bet tiesiog norint Jas išleisti iš to narvo, kuriame yra įkalintos, tenka  ir kentėti, tenka ir verkti... Taip tiesiog yra... Ir nieko nepadarysi, juk reikia, kad Jos taptų laisvos, kad Jos skrietų... Tada tapsi laiminga, tada pasirodys vaivorykštė...
ČIUPELA. Pasirodys?..
IVERAS. Jei sugebėsi atrakinti tą narvą – pasirodys.
ČIUPELA (pro ašaras viltingai šypsos). O kai pasirodys – grįšiu, grįšiu ir pasigirsiu tau, pasigirsiu visiems!!!
IVERAS. Grįši ir pasigirsi, pasigirsi...
ČIUPELA. O jei man nepasiseks..?
IVERAS. Kuo mažiau apie tai galvok... Tiesiog tikėk, tikėk – pasiseks, pažadu...
ČIUPELA. Pažadi?
IVERAS. Pažadu.
ČIUPELA. Aš... Bet, na... aš vis vien bijau...
IVERAS. Nėra ko bijoti, visi turi Jas, užrakintas, įkalintas, bet tik Vienetai, tik kovotojai siekia atrakinti, nukirsti tą spyną ir Jas išleisti, tik nedaugelis bent jau bando tai padaryti...
ČIUPELA. Tai... tai... aš bent bandau... ar ne?
IVERAS. Bent bandai...
ČIUPELA. Bet tai nereiškia, kad nukirsiu spyną, kad atrakinsiu?..
IVERAS. Bet tai nereiškia, kad nenukirsi spynos, kad neatrakinsi... ar ne?
ČIUPELA. Gal ir taip...

Groja galbūt Britney Spears „Toxic“... Įkulniuoja Sofė. Raudona šviesa nušviečia erdvę. Iveras, Čiupela tarsi sustingsta... 
Prasideda dailiausių ir erotiškiausių judesių Sofė šokis, ji lipa ant kėdžių, ant jų voliojasi, ji „žaidžia“ savo banaliu, vulgariu gal seksualumu, gal moteriškumu... Šis perfomansas trunka kelias minutes, muzika pasibaigia, Sofė išsitraukia iš savo kojinės pinigų krūvelę, juos skaičiuodama sustingsta... Vėl atgyja Čiupela ir Iveras.

IVERAS. Kiti jau žino, žino tavo apsisprendimą?
ČIUPELA. Ne, dar ne, turiu jiems pasakyti...
IVERAS. Bijai?
ČIUPELA. Aha... Kai kurie verks... Nenoriu, kad verktų, nenoriu...
IVERAS. Ašaros reikalingos...
ČIUPELA. Jos aštrios.
IVERAS. Jei ne džiaugsmingos...
ČIUPELA. Šįkart tikrai ne,  liūdesio...
IVERAS. Baimė, liūdesys, ašaros... Kaip juoda... Keista...
ČIUPELA. Kas keista?
IVERAS. Kodėl reikia viso to - gailėti, bijoti? Laimė nekenčia baimės, gailesčio, ašarų, nes tada ji tampa Nelaime... Kelias, prasidėjęs nelaime, ja ir baigsis, kam to reikia??? Gailėti to, kas buvo?.. Diena - saulė pakilo, nusileido, ateis kita - saulė pakils, nusileis, praeis mėnuo – saulė kils ir leisis, praeis metai – saulė taip pat kils ir leisis. Kiekvienas saulėlydis ir saulėtekis gražesni už buvusius, gražesni, jei moki juos žiūrėti, su jais gyventi, jų nelaukti... bet ir negailėti, nebijoti... Tai, kas buvo, to nebus... Elementaru, banalu... Dėl to verkti? Su šypsena pasitiktas saulėtekis – šypsosis, su ašaromis – verks... Elementaru, banalu... Reikia žvelgti kaip nuo to kalno–priekin, tik priekin, o ne atsigręžti ir verkti...
ČIUPELA. Verkti nereikia...
IVERAS.  Pabaiga yra pradžia... Milijonams nereikia nei pradžios, nei pabaigos, jie nežiūri į saulėtekius, saulėlydžius, jie žvelgia pro langą ir mato tai, ką matė vakar, užvakar, prieš metus, ir tai matys visą laiką, visą laiką, kiek gyvens... Taip lengviausia, paprasčiausia...

Įeina Tojus,  išstumdo sustatytą kėdžių eilę. Viskas susilieja į vieną chaosą: sklinda Čiupelos ir Ivero pašnekesiai, Sofė blaškosi, skaičiuoja pinigus, juos užsikiša už liemenėlės, juokiasi, kažką paisto, kalba nereikšmingus dalykus, senus jau kartotus tekstus... Tojus nieko nemato, kaip nė vienas personažas nemato vienas kito (turbūt, išskyrus Čiupelą ir Iverą), Tojus taip pat beria senus tekstus, rėkia, verkia... Visą sąmyšį apjungia vietomis pagreitėdama, vietomis sulėtėdama, nutrūkdama muzika, pagal kurią šoka Sofė.

SOFĖ. Nesuprantu, ką tu matai toje kėdėje... Aš tai nieko, nieko nematau. Mano vienas draugas irgi mėgdavo ilgai ilgai žiūrėti į daiktus. Ir prisižiūrėjo (ironiškai). Dabar guli psichinėninnninėje (vos ištaria) ligoninėje. ČIUPELA. Kas keista?
IVERAS. Kodėl reikia viso to - gailėti, bijoti?
ČIUPELA. Kada kovos lauke esi vienas ir nėra armijos, su kuo kariauti, tada prasideda tikrasis mūšis... Tokia kova sunkiausia, o rasti čia kokią strategiją beveik neįmanoma, nes karvedys vienas abiem pusėms...
IVERAS. Tik vienas...
ČIUPELA. Deja...
TOJUS. Prašau, sustok, pradink, išnyk... Maldauju, palik mane, maldauju palik... Mal-dau-ju-ju...
SOFĖ. Tai ateik pas mane, mano vonia labai erdvi, ir galėsiu tau įpilti putų.
IVERAS. Nežinau. Man čia gerai, ir tiek... Kam dar sukti galvą, kieno čia vonia...
ČIUPELA. Bet jis beržas...
IVERAS. O beržas, šuo ir žmogus skiriasi kuo nors? Dažnai niekuo, tai visų nusivylusiųjų gyvenimu problema, jie niekuo nesiskiria nei nuo beržo, nei nuo šuns...
TOJUS. Nereikia, daugiau nereikia, nekankinkit manęs... Aš to nenusipelniau... Padėkit, aš to nenusipelniau, padėkit, padėkit, padėkit...

Ir taip toliau...
Staiga veiksmas nutrūksta – tamsa. Vonios kambaryje stovi Tojus, kitų veikėjų nebėra. Vaikinas liečia vandenį, šlakstosi juo veidą, lyg ir nori, bando atsigulti. Atrodo, kad vanduo būtų be galo karštas.

TOJUS. Bandau, negaliu... Ir tai tęsiasi... Viskas juoda... Lauke šlapdriba, sniegas drimba dideliais kąsniais, o nukritęs ant šlapios žemės, ant purvo, į balas ištirpsta, šviesos, saulės nėra (greitai beria žodžius).  Vasaros, pavasariai – tai ne  mano dalia. Ne mano. Ir kodėl gi? Ką AŠ padariau, kuo šioj žemėj nusikaltau??? Kam nusikaltau??? Iveras sakė, jog šitoj vonioj smagu, jog čia laimė, bet... kur ji???!!! Kur ji?... Kur?.. (Tojus suklumpa vandenyje). Čia Ivero vanduo... jis jame gulėjo ir gulės, ir jame jam bus gerai... O kodėl... kodėl man negerai??? Man turėtų būti gerai, kuo aš skiriuos nuo jo? O gal visgi skiriuos?.. Ar Tojus ir Iveras skirtingi? Ar žmonės skirtingi???... Turbūt... Turbūt... juk, pavyzdžiui, Iveras laimingas, o aš ne. Mes skiriamės. Visi skiriasi. Viskuo. Viskuo. Savimi. O išvaizdos panašumas... Nieko nereiškia. Nieko. Nieko. Nieko.
Kodėl, Dieve, Kodėl, Kodėl Jis laimingas, o aš ne???...

Įkulniuoja Sofė.  Ji nueina prie veidrodžio, nusipraususi darosi makiažą.

SOFĖ. O aš laiminga. Ko čia norėti? Viskas juk gerai, labai gerai... Gyvenimas gražus.
TOJUS. Man - ne.
SOFĖ. Tai durnas.
TOJUS. Aš?
SOFĖ. Matai ką nors čia, su kuo dar galėčiau kalbėti?
TOJUS. Nematau, bet nesuprantu, kodėl tu mane durniumi išvadinai?
SOFĖ. Nes tu - debilas.
TOJUS. Aš - durnius, nes esu debilas?
SOFĖ. Būtent (Sofė kalbėdama net nepasižiūri į Tojų, gražinasi ir tiek).
TOJUS. Ką tu čia murmi?
SOFĖ. Nieko, kvaily, bandau tau paaiškinti, kad jau iki kaulų smegenų mane užknisai su savo šizofrenija ir tuo svaigimu „aš nelaimingas“!!!
TOJUS. Aš taip nesakau...
SOFĖ. Ne, AŠ, atsistojus kaip kokia debilė, nevisprotė, aiškinu tau, kokia esu nuskriaustoji, kad Iveras laimingas, o aš ne, kad jis maudosi, o tau jo vanduo nepatinka!
TOJUS. Man nepatinka... iš tikrųjų.
SOFĖ. Tai aš kalta? Ar Iveras??? Gal tu?
TOJUS. ...
SOFĖ. Jei tu neišleisi to vandens ir neįpilsi naujo, tai ir gulėsi atvėsusiame, šaltame...
TOJUS. Bet jis Ivero.
SOFĖ. Jei tu visada galvosi tik apie kitus, tuoj mirsi, užsibliausi kaip mažvaikis. Pasiųsk tu tą Iverą, yra dėl ko čia nervintis, dėl vonios ir vandens... Visai išsikraustei iš proto, paranojikuoji dėl vonios vandens...
TOJUS. Bet tai daug ką reiškia...
SOFĖ (spiegia). Po velniais, aš - čia blondinė ar tu???!!! Mane tu užkinsi, beproti, asile, išleisk tą vandenį, prisileisk šilto, nusirenk šituos prakeiktus drabužius ir maudykis!!! Tai taip sunku???!!!
TOJUS. Gal?..
SOFĖ. Tu - daunas, tu visiškai nesveikas, važiuok į ligoninę! Nėra kuo skųstis, tai skundiesi vandeniu... Ha, ha... Šizofrenijos priepuolis!!!
TOJUS (galiausiai nepakelia Sofė įžeidinėjimų). O tu pati pažiūrėk į save! Laimingoji, nesiskundžiančioji, tau nesvarbu niekas, šilta, šalta, tau svarbu tik tai, kad turėtum pinigų!!!
SOFĖ. Man svarbu ir kita, bet pinigai IRGI labai svarbūs...
TOJUS (nutraukia Sofė). Taip, tu juos gauni, parsiduodama bet kam ir tratindamasi su bet kuo, kas tik tau moka!!! (Sofė netenka žado) Tu esi skuduras, Sofė, esi šiukšlė, esi niekas, kekšė!!! Ir žinai, jau geriau dievagotis, kad nesi laimingas, negu gyventi taip, kaip tu!!! Geriau numirti!!! Suvoki, kad tu esi nieko verta, tu esi lėlė, tau sumoka, o tu tik suaimanuoji „imkit mane ir naudokit“, „imkit mane ir skaitykit“!!! Čia tavo gyvenimas???!!! Tu esi ligonė!!! Esi nesveika (Sofė neišlemena nė žodelio, ji stovi praradusi amą ir bando atsikirsti, o Tojus, lyg negailestingas liūtas, puola savo auką ir paniekinamai ją žemina)!!! Tu man aiškini, kad viskas čia gražu, gera! Ar tikrai tau gražu, ar tikrai tau gera???!!! Ar tau malonu gyventi, kai turi tris ar keturis kartus atsiduoti kažkokiam sukriošusiam turčiui, kad nusipirktum Prada rankinę už kelis tūkstančius!? Tu tai vadini gražiu gyvenimu???!!! Tu vergauji toms etiketėms su užrašais Versace, Manolo, Prada, Gucci, Fendi!!! Taip, dirbdama kokia eiline sekretore, tų daiktų iš šių dizainerių kolekcijų nė nesapnuotum, bet dabar už tai, kad nusipirktum Versace suknelę, save parduodi???!!! Tu, ligone, Sofė, tu nesveika!!! Esi tikrai laiminga??? Pasiekusi kažko!!!???
SOFĖ (verkdama ir klykdama Sofė išbėga). Atsiknisk nuo manęs, indvalide!!! Palik mane ramybėj!!! Gyvatė!!!

Tojus vėl lieka vienas vonios kambaryje.

TOJUS (kalbasi su savimi). Gal ir mano gyvenimas ne iš geriausiųjų, bet aš nepuolu ir neparsidavinėju... Taip, nematau savo šitame klaikiame pasaulyje NIEKO, NIEKO gero, jokios laimės, jokios saulės... Taip, aš verkiu dėl to, bet bent jau neinu ir neparsidavinėju... Ir...
ČIUPELA (tik ką pasirodžiusi vonios kambaryje). Neini, nes tau nereikia Manolo batelių iš naujausios kolekcijos, neini, nes tie bateliai - ne tavo gyvenimo tikslas, bet Sofė jie yra... yra tai, ko ji trokšta, gavus tuos batelius, ji norės Prada suknelės, gavus ją, norės Versace palaidinės. Visa tai tęsis, kol ji numirs, o tiksliau, kol negalės būti „barbe“, kai jos dienos baigsis, ji sėdės apsikrovusi milijardu pasenusių drabužių, nebeturinčių jokios vertės, ir gal tada ji suvoks, kokia beprote visgi buvo...
TOJUS. Tavo tiesa...
ČIUPELA. Bet pasakysiu tau tik viena – tai, ką apie tave sakė ji, šiukšlė, skuduras, kekšė, buvo tikra tiesa... Jūs labai panašūs...

Įeina Iveras, stumdamas karučius, kuriuose daugybė laikraščių. Jis traukia po vieną, garsiai skelbia vedamojo puslapio antraštes ir laikraštį sviedžia, kur papuola.

IVERAS. Mergina nusižudė, persipjaudama venas (sušunka lyg Palangos paplūdimy: „Karšti čeburėkai, nebrangūs, karšti, čeburėkai!!!). Pirmas Lietuvos milijonierius, nusipirkęs salą (vėl sviedžia laikraštį ir taip po kiekvieno šūksnio)!!! Alkoholikas mirtinai primušė žmoną!!! Vaikų darželiui skirtos lėšos iššvaistomos baliams!!! Lietuvė, užkariaujanti Holivudą!!! Laimingiausias žmogus žemėje teigia, kad svarbiausia - ne pinigai!!! Žymiam Lietuvos politikui nereikia meilės!!! Nusižudė 50-ties metų vyras, pasikardamas kino teatro tualete!!!

Čiupela, iki šiol stebėjusi Iverą, prisijungė prie jo linksmo žaidimo ir puolė plėšyti numestus laikraščius, juos spardyti. Netrukus abu, svaidydami, plėšydami popierius, prisimena iš vaikystės atėjusį eilėraštį, pokalbį ir žaismingai juo kalbasi:

IVERAS. Ir saulės vaiskiam ryto žavesy/ Pažadinta jūra su vėjo galia nešė svajas,
ČIUPELA. O jos juokės, kikeno/ Ir žaidė barbių namely,
IVERAS. Kuris gal ir griuvo, / Kuris gal ir degė, / Ir paklaikusios jos mirė,
ČIUPELA. Bet liko tik J O S, / Liko tik manosios,
IVERAS. Ir jos keliauja tolyn, / Jos keliauja... Su šviesa
ČIUPELA. Ir su tamsa,
IVERAS. Su lietum
ČIUPELA. Ir pūga,
IVERAS. Su vasara
ČIUPELA. Ir žiema,
IVERAS. Jos visada šalia,
ČIUPELA. Visada mano širdyje, myliu jas visa savo esybe...

Čiupela ir Iveras žaidžia toliau be garso, Tojus, stovėdamas vonioje, jiems tarsi atsako savosiomis eilėmis.

TOJUS. Ugnies liepsnos pasiglemžė viską, /Jos žudė, marino mane. /Ir šiandien stoviu šioje dykroje, / Kur saulė niekada nešvies, / Kur jūra niekada neoš, / Kur nakties nekeis diena, /Kur skausmas smaugs mane, /Smaugs... smaugs... mane...

Tojus išlipa iš vonios, nuo kūno žliaugia vanduo, vaikinas eina artyn žaidžiančių Ivero ir Čiupelos. Šie atsigręžia ir  pamato pusnuogį Tojų .

IVERAS. Kas?
TOJUS (žvelgdamas į tolį). Nieko.
ČIUPELA. Tojau, kas tau?
TOJUS (lemena). Mane... mane primušė... lazdomis, akmenimis... Vos bepaeinu... Man sunku... Jie ten... Jie... Jie manęs nepalieka... Aš jaučiu... Jaučiu kiekvieną dieną jų buvimą šalia, jaučiu, kaip jie nori mane sunaikinti, jie siurbia kiekvieną švieselę, kiekvieną džiaugsmo žariją...
IVERAS. Tojau, atsipeikėk, nenusišnekėk... Niekas nieko nesiurbia...
TOJUS. Jie niekada manęs nepaliks, niekada... kol nenumarins... Tik tada, kai mano kūnas atguls po velėna, tik tada jie išnyks...
ČIUPELA. Tojau, jiems tavęs nereikia...
TOJUS. Jie mane surišo, surakino grandinėmis ir įmetė į tamsų rūsį, į rūsį su žiurkėmis, tenai, tenai.... į tą rūsį... Jie neleidžia man valgyti, jie neleidžia man gerti, jie neleidžia man pamatyti šviesos... sos... sos... sos...
ČIUPELA. Tojau, atsipeikėk, jiems tavęs visiškai nereikia, visiškai, tik tau jų reikia, tik tau... o jei tik tau, tad spjauk ir eik šalin, nesiterliok su jais... TO-JAU, TO-JAU... numesk tas grandines, išlipk iš ten ir eik... TO-JAU, tu GA-LI...
TOJUS. Bijau... Jie mane... Jie turi peilį... Smogs man į nugarą... Ne, ne... bi-jau... bi-jau...
ČIUPELA. Jie nieko tau nedarys, nieko, nieko, jei tik tu pasakysi N E, jie - prieš tave bejėgiai...
TOJUS. Užmuš... nepasigailės...
IVERAS. Po velniais, Tojau, spjauk jiems į veidus, kiek tai dar tęsis?! Kiek?! Atsipeikėk, žmogau...
TOJUS. Tai... ne... man... nemuškit... pasigailėkit... pasigailėkit... NE!!!

Tojus apalpsta, griūva. Jį spėja sugauti Iveras, jis paguldo Tojų ant grindų. Iš vienos pusės, šalia vaikino, klūpi Iveras, iš kitos– Čiupela.

ČIUPELA. Keistas žmogus...
IVERAS. Labai...
ČIUPELA. Kodėl?
IVERAS. Nežinau...
ČIUPELA. Kas... kas tokių žmonių taip nekenčia??? Dievas?...
IVERAS. Ne Dievas, jie patys...
ČIUPELA. Bet... kas...? kodėl...?
IVERAS. Ne visos žvaigždės danguje šviečia.
ČIUPELA. Tiesa...
IVERAS. Paliksime jį čia miegoti?
ČIUPELA (nusišypso). Pavojinga...
IVERAS (nusijuokia). Tai miegosim visi kartu?
ČIUPELA. Turbūt... Kas jam padės, jei ne mes?..
IVERAS. Aha...
ČIUPELA. Paduok tuos rankšluosčius...

Čiupela parodo į daiktų krūvą prie vonios... Iveras ištraukia keturis rankšluoščius. Jie abu sugula į vieną šoną, per kelis žingsnius nuo Tojaus, kuriam po galva pakiša rankšluostį ir vienu užkloja.

IVERAS. Tikėkimės, neprabus vidury nakties...
ČIUPELA (juokdamasi sulanksto iš likusių rankšluosčių pagalves). Tikėkimės...

Juos apgobia miegas, kuris tarsi palieka visus kitoje erdvėje, net ne vonios kambaryje, o į jį, skambant šiurpiai muzikai, įsvyruoja Sofė, laikydama puspilnį degtinės butelį vienoje rankoje, o cigaretę - kitoje. Merginos makiažas nubėgęs... Juodos tušo dėmės tęsiasi per visą veidą. Sofė  pasirodo basa, vilki tik mini sijonėlį ir liemenėlę, geltoni plaukai susivėlę, išsidraikę.

SOFĖ (kalbėdama rūko, vis gurkšteli degtinės). Tu esi skuduras, Sofė, esi šiukšlė, esi niekas, kekšė!!! (eidama vonios link kartoja Tojaus žodžius, verkia) Tu, ligone, Sofė, tu nesveika!!! Taip, visiškai teisingai, esi niekam nereikalinga „barbė“, niekam nereikalinga lėlė... (ropščiasi į vonią ir pliūkšteli į vandenį, kuris vos neužgesina tarp dantų įkąstos cigaretės). Eina šikt, koks šaltas tas suknistas vanduo!!! Taip, čia išgulėjo visa virtinė vyriškosios giminės asilų, o dabar tu, durne, kekše, kvailele, Sofė, gali mėgautis purvinu, smirdančiu vandeniu! Kaip tik tau!!! Suknistai Prados, Versace vergei... Lėle, tu turėjai milijardą kartų su kažkuo pasidulkint, kad tik dabar galėtum maudytis vonioj su šiuo Gucci sijonėliu. Beprotė!!! Tiesą tas šizofrenikas man sakė...
Visišką tiesą...
Ar aš laiminga??? Dieve, dovanok, bet tas suknistas gyvenimas mane užkniso juodai, kaip debilė kažkokia aš... Kodėl debilė? Kaip kekšė, vakarop pas kelis nuvažiuoju, atlieku, ko paprašo, lyg koks kavos automatas, grįžtu, rūkau, skaitau žurnalus ir vaikštau po parduotuves - tai mano gyvenimas!!!??? Prostitutės kasdienybė... Aš laiminga?!
Tas priedurnis sakė - geriau numirti... Taip, po velniais, ir padarysiu, ir eina visi šikt, paimsiu ir nusižudysiu, ir kas man..??? Viskas... viskas gerai... Kodėl man dar reikia gyventi? Kad patenkinčiau dar šimtus bjaurių turčių!!!???

Sofė užgesina cigaretę, gurkšteli degtinės, besiropšdama iš vonios, pargriūna.

SOFĖ. Jau nebepaeini???... Taip sunkiai dirbai?.. Aš manau, kekše, aš manau... Tiek vyrų padaryt patenkintais, kad sumokėtų... Tavo duona... prisimenu, kai man kažkoks paauglys rėkė „Kekšė! Kekšė! “, o aš pasiunčiau jį kuo toliau, bet žinai, vaike, tu buvai visiškai teisus, visiškai... Permatei mane kiaurai..
Taip, Sofė, tu - invalidė, tu – kvailė, tu...

Sofė keturiomis nušliaužia iki daiktų krūvos ir susiranda aštrų peilį - didelį, grėsmingą... Išsitraukusi lūpdažį ir pudrą pradeda gražintis...

SOFĖ. Kekšė turi mirti graži, kiek įmanoma... Juk „barbės“ gražios, ar ne, Sofė (dažosi, po to visas gražinimosi priemones sviedžia ir klykia)? Kekše tu, kad žinotum, kaip tavęs nekenčiu, kaip tavęs nekenčiu!!! Parsidavėlė, prostitutė, „barbė“!!! Kas tik nori... Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi...
Nieko jau nebepakeisi, pripažink - jau viskas, tiek nedaug metų turi, o jau sugadinai visą savo gyvenimą, pripučiama lėle!!! Pripažink, jog šaukštu medaus deguto statinėje nieko nepakeisi... Viską suteršei, viską sugadinai ir dėl ko???
Tau, kvaile, buvo per mažai visko, tau reikėjo tų klaikių, suknistų batelių, tų klaikių sijonėlių, kelnių, švarkelių, šalikėlių – visko, visko! Norėjai atrodyti turtingiausia ir gražiausia bet kokia kaina ir pasiekei ką nors!!!??? Žinau, kur pirmauji, galėtum paklausti savo draugių, jei jų turėtum, su kiek vyrų jos permiegojo, bet nė vienos pasakytas skaičius neprilygs tavajam...
Tu - tikra daunė, sušikta idiotė, pažiūrėk, ką iš tavęs padarė tie podiumo drabužiai, suknisti madų žurnalai, esi lieknesnė už beržo šaką, apsirengusi paskutinio mados klyksmo skudurais ir neturi nieko........... nieko... tik išvaizdą, kol, aišku, koks galvijas tavęs nesumuša... Taip, merginos, pirkit, tikėkit madų žurnalais, padarykit juos savo gyvenimo enciklopedijomis ir tapsit tokios niekingos sąvartyno šiukšlės kaip aš... tokios niekingos kekšės... tokios bjaurios, šlykščios padugnės su Versace rūbais...

Sofė vėl prisidega cigaretę, atsistoja ir pradeda šokti, muzika niūri, primenanti mirtį, šermenis, skausmą, bet mergina šoka, girtut girutėlė ji bando pataikyti į taktą... Ji verkia, geria, rūko, šoka... Peilį numeta ant grindų... Vėliau, vos bepaeidama, ji užsikaria ant vonios ir persisveria per tuščią angą galinėje sienoje, tada pradeda rėkti.

SOFĖ. Žmonės, žmonės, ar girdit???!!! Ei, ar girdit, ateikit pažiūrėt, ateikit, kekšė, prostitutė Sofė žudosi!!! Metų reginys!!! Visi traukit čia!!! Nusižudys žymi vyrų nežemiškų norų tenkintoja daktarė docentė Sofė!!!

Kiek parėkavusi ir paranojiškai kvatodamasi ji nulipa nuo vonios ir sudrimba ant grindų, sugrabalioja besimėtantį peilį, dantyse smilksta cigaretė, beveik tuščias degtinės butelis pastatytas greta.

SOFĖ (jau rankoje laikydama peilį). Taigi, mergše, užteks čia dievagotis ir pliurpti kvailystes, sudie visiems... Kekšė išeina (paskelbia iškilmingai)!!!

Sofė pasižiūri į rankų venas, iškelia peilį aukštyn ir užsimoja... Sumirga raudonai juodos šviesos, pasigirsta beprotiškas klyksmas. Tamsa. Atsklinda liūdnos fortepijono melodijos...
Iš tamsos išnyra Čiupela. Ji laiko po lagaminą kiekvienoje rankoje ir žiūri kažkur į tolius... Jos akyse ašaros, ji paskendusi skambančioje muzikoje... O muzika lengva, bet liūdna, virpinanti sielą, širdį...
Čiupela pradeda kalbėti, lėtai, gerai įsivaizduodama viską, apie ką kalba...

ČIUPELA. Kartais prabundi rytą... Už lango vaizdas toks pat, bet tavo širdis ir tu – kitokie... Vėl taip pat sunkiai išsiropšti iš lovos, išsirąžai, ir staiga ateina kažkoks supratimas, kažkas, kas tau sako, jog išaušo ta diena, kai turi į lagaminą susikrauti ne tik daiktus, bet ir iki tol buvusį gyvenimą, prisiminimus... Viską, kas atguldavo tavo širdies lentynon per daugelį metų...
O tada... tada... telieka atsisveikinti...  ir keliauti... keliauti toli, labai toli... Keliauti ten, kur veda svajonės, kur veda norai, kur veda jausmai, kur veda... širdis... Ji jau žvelgia kažkur į horizontus... Ji jau mato, kas tavęs laukia... Ji jau nusprendusi, kur tu eisi ir kur pakliūsi...
Ir ašarų sutramdyti negali... Nes Praeitis kol kas  galingesnė nei Ateitis... Daug galingesnė... Bet tas vanduo ant akių negali užsilaikyti, turi nekreipti į jį dėmesio ir keliauti...
Pakilti lyg paukščiui ir paliesti dangų - kainuoja... Kainuoja daug daugiau nei prabangus namas ant jūros kranto ar gražus ir prabangus automobilis... Kad pakiltum paukščiu, teks kentėti daug, labai daug... Bet jei iškentėsi – pakilsi – tikiu. Sparnai kažkada vis tiek pasiduos tavo valiai, tavo užsispyrimui ir norui, tada, tada... įveikęs visas kliūtis, skriesi saulės nušviesta, žydra padange ir liesi debesis tokius minkštus, tokius purius...

Čiupela atsisėda ant žemės ir žiūri į tolį, jos skruostais bėga ašaros. Ji prisimena ir liūdi...
Po kiek laiko ore tarsi nematomu pieštuku ima rašyti žodžius, kuriuos taria, tai tarsi atsisveikinimo laiškas.

ČIUPELA. Tai, kas buvo... Buvo... mano... vaikystė... buvo... mano jaunystė... Buvo... buvo... mano gyvenimas... Saule, kuri šviesdavai man kas rytą, mėnuli, kuris naktimis įsliūkindavai į mano kambarį, vasaros, žiemos, pavasariai, rudenys, kurie mane pasitikdavote kaip seną, gerą draugę, tylios ir ramios tamsos sielos, kurios budėdavote, kai aš miegodavau, berže, augąs prie mano kiemo, kalne, nuo kurio aš žvelgiau į vaikystę...
Vaikyste ir Jaunyste... Gyvenime mano, AČIŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ TAAAAAAAAAAAUUUUUUU!! (paskutiniuosius žodžius rašydama surinka).
      Toliau kalba, bet neberašo...

Ačiū, ačiū, ačiū už viską, ką gavau, ką gavau bloga, ką gavau gera... Ačiū... Išeidamas susimąstai, iš kur išeini... Kokioje pasakoje gyvenai... O ar pasaka manęs laukia?.. Ar laimė tenai kažkur toli, kur veda mane širdis? Kas bus ten?...

Pasirodo Iveras... Kalbėdamas su Čiupela, žvelgia tiesiai, į kažkokį tašką, Čiupela taip pat... 

IVERAS. Jau?
ČIUPELA. Turbūt... Aha...
IVERAS. Sunku?..
ČIUPELA. Labai...
IVERAS. Bet gyvenimas tuo nesibaigia?
ČIUPELA. Nesibaigia.
IVERAS. Kas lagaminuose, tokie dideli?..
ČIUPELA. Jos.
IVERAS. Jos sveria... Supančiotos grandinėmis, uždarytos narvuose...
ČIUPELA. Jos sunkios...

Čiupela vėl pradeda dėlioti kėdes į vieną eilę lyg taką, kaip anksčiau jau buvo dariusi.... Pasirodo Tojus. Dabar šie trys veikėjai sudaro tarsi trikampį: Tojus, Iveras – skirtinguose  kampuose, o Čiupela – viduryje, priekyje...
Skamba liūdna, slegianti  fortepijono, smuiko melodija..

ČIUPELA. Jau turėsiu eiti... (lipa ant pirmosios iš sustatytų šešių kėdžių, abiejose rankose laiko po lagaminą).
IVERAS. Nebijok...
ČIUPELA. Bijau... Bijau ir dar kaip... Bijau savo gyvenimo, bijau... bijau...
IVERAS. Nežinomybės?..
ČIUPELA. Taip, ne-ži-no-my-bės... ... ...

Tojus užsiropščia ant vonios krašto ir paima galinės sienos angoje  iki šiol degusią žvakę, tada vėl atsistoja į savo vietą...
Dabar visi stovi lyg kareiviai, žvelgiantys kažkur į tolį...

ČIUPELA. Buvau ne viena... Ačiū...
IVERAS. Nėra už ką...
ČIUPELA. To, kas buvo, jau nebus...
IVERAS. Tai tragedija?
ČIUPELA. Gal... Nežinau...
IVERAS. Gyvenimas gražus.
ČIUPELA. Jis skausmingas ir negailestingas, visa, kas gražu, reikalauja aukos, vienokios ar kitokios.. Atėjus minutei, kai reikia jį palikti, mums tai tampa gyvenimo pabaiga...
IVERAS. Grožis niekada nebuvo geras..
ČIUPELA. Nebūtinai...
IVERAS. Nebuvo.
ČIUPELA. O grožis gyvenime irgi negerai?
IVERAS. Nežinau...
ČIUPELA. Ne, grožis YRA gerai, jo reikia visame kame..
IVERAS. Gyvenimą turi kurti ne grožis...
ČIUPELA. Grožis nekuria...
IVERAS. Daugeliui žmonių kuria.
ČIUPELA. Man nekuria, mano gyvenimas kuria grožį... Bet vis vien sunku viską palikti...
IVERAS. Visada sunku.
ČIUPELA. Einu...
TOJUS (staiga prabyla). EIK...

Čiupela žengia ant antrosios kėdės.

ČIUPELA. Galvojau– čia tavęs nėra...
TOJUS. Visi taip galvoja.
ČIUPELA. Tu taip galvoji.
TOJUS. Aš pralaimėjau...
ČIUPELA. Norėjai.
TOJUS. Nenorėjau.
ČIUPELA. Norėjai.
TOJUS. Aš nemoku...
ČIUPELA. Nenori išmokti, Tojau... Elemantari tiesa... NE – NO – RI.
TOJUS. Mane sužlugdė...
ČIUPELA. Nebeatsikeli? Netikiu... Tau patinka purvas... Nesek pasakų, kad nesugebi. Kaip aš dabar... Susikrauk lagaminus ir eik, kur veda tavo šauksmas...
TOJUS. Manęs niekas nešaukia.
ČIUPELA. Šaukia, tik TU nenori girdėti.

Čiupela žengia ant trečiosios kėdės.

ČIUPELA. Tu blaškaisi, verki, isterikuoji, bet praleidi tiek progų... Keliu praėjo šitiek žmonių, o tu į juos spjovei...
TOJUS. Tų žmonių nebuvo.
ČIUPELA. Taip gali meluoti sau...
TOJUS.  Aš esu niekam tikęs...
ČIUPELA. Mintys niekam tikusios...

Žengia ant ketvirtosios kėdės.

ČIUPELA. Galima pakeisti viską, jei tik to nori... Ir nėra Nieko neįmanomo... Nieko... Tu pats sau tveri sienas. Kam tau to reikia?
TOJUS. Aš sužvanginau giltinės šauksmo varpais...

Čiupela žengia ant penktos kėdės.

IVERAS. Pasimatysim...
ČIUPELA. Tikiuosi...
IVERAS. Pasimatysim tikrai...
ČIUPELA. Sudie...

Čiupela žengia ant šeštosios kėdės, TAMSA,  muzika užpildo visą erdvę, po kelių sekundžių Tojus užpučia žvakę...

UŽDANGA
2005-10-03 17:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-05 17:14
Jean Rene Laurent
tebunie... tai jusu nuomone. skiriasi poziuriai, patirtys. naturalu.
aciu, kad skaitot...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-05 11:31
Tomas Marcinkevičius
Jaunųjų dramaturgų konkurse ištraukų iš tokių pjesių kaip jūsiškių girdėjau šimtus. Visos jos - tik paaugliški pasvaičiojimai (beje, ir manoji), gilumo jose ne per daugiausiai. Dauguma - užtemptos ant vieno kurpaliaus. Ir jūsų tas pats - laimingas, nelaimingas, mąstytoja ir kekšė. Labai jau standartiška.

O gilumas matosi visur, kolega, net ir ant teatro scenos.

Galbūt aš į teatrą ir neinu todėl, kad bemaž visi 10 spektaklių pagal pjeses kaip jūsiškė? (Geresniems studentui paprasčiausiai neužtenka pinigų:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-05 08:46
vilnelė vėl
na, aš gal nevaidinau profesionaliame teatre ir su režisieriais žymiais nesikalbėjau, bet jūsų komentaras man juokingas ypač ta dalis apie banalumą - tai gal visi rašykime banalius kūrinius, tam kad atskleistume, jog pasaulis banalus (?).
užtat pasirašau po kiekvienu Tomo komentaro žodžiu.
beje, ta dalis apie rašymą dėl rašymo labai tinka ir jums, nes šiti pjesė man atrodo būtent taip ir parašyta. jokios kitos jos prasmės nematau. ir šiaip man pasirodė, kad čia ne pjesė, o kažkoks minčių/vaizdų kratinys, kuris, beje, niekur neveda ir nieko nepasako.
kadangi esate vaidinęs teatre, gal žinote daugiau, bet man atrodo, kad toks kūrinys nei režisierių nei žiūrovų nesudomintų. aš jo žiūrėti tikrai neičiau. teatrui svarbiausia yra žiūrovas, o aš atstovauju būtent tą kategoriją.
ir dar, parodykite man profesionalų teatrą, kuris stato banalius kūrinius? aš tokio dar nemačiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-04 21:33
Jean Rene Laurent
Nežinau nė ką atsakyti į tokią kritiką.
Nemėgstu atsikirtinėti, pykti, ypač su žmonėmis skaitančiais mano darbus, bet šįkart... Man darosi juokinga pamačius tokius komentarus (jei juos dar taip galima pavadinti).
Dramaturgo uždaviniai! Mielasis skaitytojau, ar bent suvoki šį terminą? Man atrodo, jog ne.
Atmestinai peržiūrėjus dešimt spektaklių pulti aiškinti dramaturgijos, teatro principus yra taip nemokšiška.
Banalumai/ ne banalumai, blogiausia/ geriausia. Kas čia – testas? Nuo kada taip vertinamas kūrinys, po sakinį. 
Vaidinau profesionaliame teatre, šią pjesę skaitė žymūs LT režisieriai, galiu pasakyti kaip aktorius, dramaturgas, taip pat remdamasis ir kritika profesionalų, jog toks komentavimas – nulis.
Visiškas nesuvokimas pagrindinių teatro esmių, nesupratimas teatrinės kalbos, aktoriaus užduočių, darbo, galiausiai net ir dramaturgo paskirties, dramos idėjų. Taip rašo žmonės, kurie net nesuvokia ką reiškia teatras, jo virtuvė, dramaturgija. Kokie darbo poliai, priemonės.
Aš turiu geriausius mokytojus, kokius gali turėti mano amžiaus žmogus, ir vardan jų pasakysiu (ir iš savo patirties), kad tai ką mato žiūrovas ant scenos, ir tai kas iki spektaklio premjeros įvyksta – du skirtingi dalykai. Spektaklis žiūrovams – paskutinis žingsnis, kurio net įtakoti (dažnai) neįmanoma.
Kartais banalumas yra priemonė vedanti į kažką, reikalinga kažkam. Be to, galbūt veliamasi į banalias temas ir banalius herojus, žvelgiama į banalų pasaulį. Neaiškinsiu – tai reikia suvokti pačiam.
Anaiptol nesakau, kad ši pjesė gera – ne, tačiau kai kritika dėl kritikos, rašymas dėl rašymo – idiotiška. Jei neturi ką rašyti – nerašyk. Išeik į lauką pasivaikščioti – bus naudingiau.
Teisingai tu pasakei, drama – sunkiausias žanras, būtent ji neapsiriboja žodžiais, aforizmais, ji kardinaliai skiriasi nuo literatūros, net pagrindinė idėja (o tuo labiau pavieniai sakiniai, o dar remarkų) pjesėje – kaip lašas jūroj.
Valdymas/ nevaldymas – čia ne proza, teatre keliami kitokie uždaviniai, ir ne manieringumu, žodžiu žaismu apsiriboja viskas. Teatras: arba esi teatro žmogus, arba ne, pastarasis net ir dramaturgijos, kaip literatūros nemoka skaityti. Joks valdymas čia nepadės, gali parašyti ir nebanaliausią tekstą, bet jį režisierius išmes į šiukšlinę, o banalų – statys.
Tad Tu atmink, kai nemoki – patylėk, teatras kvėpuoja Kitaip, ir nervinkis jei neparašai dramos gerai, tai reiškia, kad niekada jos gerai ir neparašysi, o tik klaidos ( ne jungtukuose, ir ne palyginimuose) yra kas kita.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-04 13:20
Tomas Marcinkevičius
*nevaldau
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-04 13:15
Tomas Marcinkevičius
Pradžioj - geri dalykai:
1. "Iš asilės pieno plaukusi" Juokinga.
Viskas.

Dabar - nelabai geri:
1. Daug dalykų paliekama likimo valiai. Pilna tokių "apibūdinimų" kaip " Juokas kraupus, bet kartu laisvas ir juokingas", "Žaidimas su putomis gana mistiškas, keistas, tačiau visgi ganėtinai nuotaikingas" . Dramaturgo užduotis - ne nusakyti jausmą, o duoti aktoriams, režisieriams, scenografams priemones tam jausmui išreikšti. O patys baisiausi čia: "Groja gal Britney Spears "Toxic" ; "Ir taip toliau..." .
2. Kai kurias vietas, kai kuriuos ilgus monologus galima tiesiog išbraukti. Čia, aišku, tik mano nuomonė, gal ten koks minčių srautas ar koks kitas gilus dalykas, bet man "neįsipaišo".
3. Daug metaforų, kodų, bet jie kažkokie silpni, seklūs, blogąja prasme vaikiški ir banalūs.

Jei būtų tik tiek, tai dar duočiau 2. Bet dabar - apie blogiausius dalykus:
1. Savižudybė pabaigoje taip atgyvenus, kad vargeli tu mano...

Tad - kuolas. Atminkite, kad drama - sunkiausias žanras, tad nesisielokite, jei jos nevaldote. Aš pats irgi nevadau. Valdyčiau - čia nerašinėčiau ilgų snobiškų komentarų, o su Koršunovu bendradarbiaučiau;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą