dėdės tomo trobelė

Dėdės Tomo trobelė

Vienas odekoloniškai nusikosėdamas sako:
- Težolaja kašlia! - taip liaupsindamas bomžiškojo gyvenimo ypatumus, o aš grybauju klaipėdiškomis gatvėmis beieškodama Tomo. Liepė sėst į 8 autobusą ir važiuot kažkur už dviejų sankryžų, pro Mcdonald, pro kažkokią žalią parduotuvę. O aš pravažiavau tik bažnyčią, prie kurios sugebėjau išlipti, o vėliau pasirodė, jog buvau pravažiavusi tik vieną žiedą (pagal Tomo apskaičiavimus). Prieina prie manęs langų ploviklinės kartos atstovas ir klausia:
- Turi bašlios?
Aš stoviu įbedusi akis į blizgantį raudonskruostį ir mąstau, ką čia atsakius:
- Na, aš turiu tik pinigų. - lepteliu.
- Tai aš to ir prašiau, puskvaiše! - spjauna man į veidą savo išlukštentą žargoną. Ech, būtum tu pasimokęs nors kiek kalbos kultūros visi barbarizmai išgaruoų. Nors Roma irgi nesusitvarkė su savo barbarais. Visą kiaulės išniokojo ir dar apsigyvent sugalvojo. Tik germanai sugeba taip išmislyt. Jei romėnai liko durnio vietoj, tai ko man, miesčionkei, tikėtis. Suraito visokie pasaulio atmatos. Ir tasai kosčiotojas stveria mano nekaltai ištrauktus 10 litų ir piktai nueina. O aš atsisėdu ant asfalto šalia kažkokio stulpo ir toliau braiželioju kažkokius eskizus: tai tolius, tai bažnyčią, tai dar kokius elektros stulpus. Man ima skambinti Tomas, gerai, kad nors ne varpais.
- Kur tu? - klausia.
- Aš jau čia. - sakau ir pradedu dairytis. Pastebiu kažkokį šortuotą išvaizdų vaikiną.
- Aš sėdžiu. - sukrenkščiu į ragą ir stojuosi.
- Tau kas yra? Ko sėdėjai ant asfalto? - dabar jau gyvai klausia manęs Tomas.
- Nieko. Piešiau.
Jis į mane keistai pažvelgia, tarsi aš būčiau kokia nenormali ar nusipjovusi ausį kaip van Goghas. O aš nuseku paskui į jo nuomojamą kambariuką.
Lovytė didelė ir minkšta, bet kambarys - stalininiais laikais apstatytas: viskas tik ir alsuoja proistore. Svarbiausia, žydrasis ekranas veikia, nors ir rodo tik “Barą”. Draugiškai susėdę ant sofos pradedame šnektą apie belzebubaižin ką: ne tai apie paukštelius, ne tai apie laisvojo nepriklausomo kanalo visai nelaisvus “baro” dalyvius. Bet “akvariumas” buvo geresnis, ten bent pažiūri į visus kaip į durnius ar žuvis, ir viskas, o čia: meilės, peripetijos, laisvės troškimai - visai kaip 1917 metais, kai mūsų protėviai bandė laisvais ir nepriklausomais apsiskelbt, o tik vokiečiams rankas nubučiavo - taip ir bariečiai televizijos kameros objektyvus iš tos laimės, garbės ir populiarumo laižo. O mane laižo Tomas. Bet bučiuodamas kažkaip žuviškai, išsprogiškai spokso, regis, akys stiklinės būtų, kiek žinau, vaikinas žuvimi lyg niekada nebuvęs. Spoksau ir aš besibučiuodama, negi užmerksiu akis. Pasibaigus akių ir liežuvių karui, žvilgčioju pro langą ir vėl pradedu vaidinti didžiąją dailininkę. Nupaišau kelis lapelius neva besimatančius pro langą, elektros laidą, jungiantį du langus, ir protingai klausiu:
- Ar žinai Klodą Monė?
Tomas spokso į mane, tarsi į kokią kietą viktoriną būtų patekęs, ir rėžia:
- Mesk tu tas piešeliones!
O aš, per amžius subrandinusi ryžtingą, naivią, vaikišką sielą, nenusileidžiu ir toliau ryškinu daugiaaukščių sienas. Peržiūrėjus visą laisvąją programą atėjo metas gult. Man galantiškai buvo pasiūlytas vonios kambarys su nedviprasmiška užuomina išsimaudyti po dušu. Įlindusi į mini kambarėlį su čiaupu, atlikau visus savo pasiruošimo nakčiai darbus: nusivaliau ir nusiprausiau veidą, išsivaliau dantis, išsitraukusi iš kuprinės apsimoviau ilgas žydras kelnes ir juodą maikę, net liemenėlės nenusiėmiau - norėjau jaustis saugi. Įžengus į kambarį, Tomas prapliupo juoktis.
- Taigi nieko tau nepadarysiu - bando mane įtikinti savo gerais ketinimais, nors miegosim vienoje lovoje.
- Aš taip visada miegu - vaikiškai ryžtingai atsakau ir atsiguliu. Dabar jau prasideda dviprasmiški pasiūlymai, kuriuos mano septyniolikametiška galvelė sutiko itin nepalankiai. Neužmigau pusę nakties: iš pradžių nervino Tomas, o paskui neaiškūs kojų ir rankų raumenų skausmai. “Čia Dievas man keršija, nusidėjelei” - šmėkščioja galvoje Dievo figūra kaip Remarko “Triumfo arkos” pagrindiniam herojui gestapininkas Hakė vaidenas. Guliu jau kone įstrižai, kol net miegančiam Tomui kyla įtarimas. Tačiau nuraminau jį, jog man taip visada būna, ir jis užmiega vėl saldžiu vyro miegu.
Rytas pasirodė įdomesnis už vakarą, bet, deja, nė kiek neprotingesnis. Įgriuvęs Tomas į kambarį liepia man ropštis iš guolio ir klot lovą, nes buto šeimininkė sumanė apsireikšt. O aš galvoju, galgi man nusirengus visai, įsisupus į antklodę ir pašmėžavus gaspadinei po akim, kad žinotų, ką jos nuomininkas išdarinėja. Tačiau visgi tąryt buvau teresiškos širdies, ir kupina princesiškai dianiško gerumo net lovytę suklojau. O bedulkindama nakties dulkeles pastebėjau mini blondinę ant lentynos. Buvau kažką girdėjusi iš Tomo lūpų, kai buvo atitraukęs nuo manų, kad turi sužadėtinę, bet nežinojau, kad blondę. O dar tokią baisią. Nors grožis, be abejo, reliatyvus dalykas (tik ne manekenių, suprantama). Rubensui, pavyzdžiui, patiko kriaušės formos tipo moterys, o kai kam patinka blondinių tipo mergos. “Štai kam jis vakar sms'iukus siuntinėjo, kiaulės galva! ” - praslysta mintelė mano lygių geležinkelių išraustoj smegeninėj.
Gaspadinei susirinkus savo personalinius dokumentus (gal galvojo, kad Tomas ją parduos radęs jos dokumentus, o gal pase ji nelabai gražiai atrodo?), kažkodėl jai reikėjo būtent tą rytą tų dokumentų; susirinkom visa chebrytė virtuvėj: aš, Tomas ir dar dvi to buto kaimynkos - ryškios provincijos ir artimiausio viešnamio atstovės, porą kartų gavusios per snukelį, todėl pametusios vieną kitą dantį ar veido mėsos gabalą. Bet tai mums nesutrukdė suvalgyti po gabalėlį tortuko užsigeriant kava, o Tomui apskritai nieks netrukdė, ir jis valgė gelstelėjusius raugintus agurkus.
Išlydėjęs mane į stotelę myktelėjo:
- Nežinau, ko tikėjaisi, bet laiką praleidom prastai.
- Aš nieko nesitikėjau ir gavau labai daug - atsakiau per naktį subrendusios merginos tonu. Jis paskutinį kartą į mane pažvelgė savo durnu žvilgsniu ir, matyt, pagalvojo, kad aš kokia nesveika, keistuolė ar dar kokia nors ne tokia, kokios jis tikėjosi. Daugiau mes nesusitikom, o aš nebesėdau į 8 autobusą.
Gerai, jog jis pamanė, kad aš keistuolė, nes keistuolių nieks nebando paaiškinti, jais tik stebimasi, o visi poelgiai nurašomi į “keista”. Bet jis nesuprato, jog tie poelgiai ne keista, o - vaikų darželis.