Be rytojaus III dalis

(netapatinkite herojės su autore)
III dalis

Dviejų kilometrų aukštyje jaučiausi tarsi paukštė. Pro iliuminatoriaus langelį debesų pūkai - tokie tiršti, nors samčiu kabink.
- Per šiltai apsirengei, Orinta, - pastebėjo Vendiksas.
- Kaip pūstelėjo gruodžio vėjas po apykakle, tai po nosim ėmė formuotis varveklis, - pasiskundžiau, išpūsdama dramą.
Jo nuoširdus juokas užpildė visą lėktuvo erdvę. Priekyje sėdėjęs tamsiaodis berniukas (beje, aš vienintelė baltaodė keleivė) atsisuko ir afrikietiškai kažką pasakė mums. Iš jo mimikos bei intonacijos supratau, kad kažką smagaus paklausė.
- Ką jis pasakė? - pasmalsavau Vendikso po valandėlės.
- Tai kamerūno kalba, kurios aš nelabai suprantu, todėl nieko jam neatsakiau.
- O aš maniau visi Afrikoje vieni kitus supranta vietine kalba, - pripažinau savo tamsumą be gėdos raudonio. 
- Galima susikalbėti prancūziškai, - paaiškino Vendiksas.
- Juk žinai, kad nemoku prancūziškai. Turėsi man vertėjauti, drauge. Tikiuosi tavo seneliai netardys manęs per daug? - susirūpinau ne juokais.
- Senelė gal ir ne, bet už senelį neatsakau, - perspėjo jis, ir plačiai nusišypsojo.
- Negąsdink, ir taip nedrąsu, - pyktelėjau.
Jau spėjo įkyrėti kelionė, kai mėlyna uniforma vilkinti KLM (Olandijos)  kompanijos palydovė maloniai pasiūlė atsigerti karštos kavos.
- Beje, mano seneliai ne tik kakavos plantaciją turi, bet ir Arabikos kavos nemažą plotą, - besididžiuodamas pasakė draugas.
- Dar ir aukščiausios rūšies kavos plantaciją turi? Tai bent buožės! - šūktelėjau ir atsargiai gurkštelėjau kavos, kuri buvo toli gražu ne arabika.
- Ką reiškia „ buožės“? - nesiliovė šypsojęsis Vendiksas.
- Kapitalistai, - atkirtau sausai.
Jį vėl užpuolė juoko priepolis, ir šį kartą priekyje sėdįs berniukas ėmė juoktis drauge su juo.
Būtent Vendikso juokas pakerėjo mane tą pirmą mūsų pažinties vakarą. Dar niekada nesu sutikusi žmogaus, kuris juoktųsi smagiau ir nuoširdžiau negu Vendiksas. O, siaubas! Nenoriu pamesti galvos dėl šio jaunuolio. Sutikau vykti į jo gimtąją Afriką su viena svarbia sąlyga -
mes tik bičiuliai ir nieko daugiau.
Ši žinia jį labai sukrėtė, bet pagaliau nusiramino ir sutiko su mano sąlyga. Tą patį vakarą tiesiai šviesiai išliejau jam savo abejones. Pradėjau jausti savo saulėlydį horizonte.  Atėjo laikas išsirinkti ramią trobelę pajūryje ir ten ramiai senti, rašant noveles, o ne skrajoti meilės iliuzijų debesėliuose su jaunuoliu.
  Staiga virš mūsų galvų įtaisytas mikrofonas sukrebždėjo kelis kartus ir išgirdome lėktuvo kapitono balsą:
- Mieli keleiviai, už keliolikos minučią lėktuvas nusileis Kamerūno sostinės aerodrome. Oro temperatūra šiandien dienos metu + 37 C pavėsyje. Ačiū, kad skridote mūsų kompanijos lėktuvu. Geros jums dienos.

(bus daugiau)