Orulis poliklinikoje

Labai keistą Orulio apsilankymą tualete kartą teko stebėti vienoje poliklinikoje. Supratau kodėl vėliau po tokių įvykių vandentiekio meistrai  kažko ieško palėpėse ir koridoriuose. Poliklinikos pastatas buvo be palėpės. Vis tiek poliklinikoje nuvilnijo ovacijų banga. Viena gydytoja, išėjusi iš kabineto pacientus ramino:
- Ponai, čia ne juoktis, o verkti reikia.
Tačiau kitai gydytojai sušnabždėjo, kad jau reikėtų gelbėti vaistinę. Suskubau ir aš į vaistinę. Niekad nesu matęs Orulio vaistinėje. Deja vaistininkė skubėjo vaistinę uždaryti. Matyt jau buvo perspėta. Paklausiau, ar negalėčiau dar vaistinėje lukterėti vieno žmogaus.
- Jam jokie vaistai nepadės! – išgirdau griežtą atsakymą.
Smulkmenų nepatogu buvo klausti. Pradėjo kaukti vaistinės signalizacija. Vaistininkė žiūrėjo į mane maldaujančiu žvilgsniu ir ištarė:
- Būkit geras, gelbėkitės.
Iki Čelendžerio katastrofos niekaip nebūčiau turėjęs tiek drąsos, bet tą kart tvirtai nutariau Orulį pasekti.
Laiptais nusileido tas pats, kiek tikrai mažo ūgio, žmogelis. Ilganosis. Nemadingais, nestoro stiklo akiniais. Sustojo ties skelbimų lenta. Tyrinėjo prisegtus lapelius lyg pats būtų poliklinikos darbuotojas. Atsakė praeinančiai moterėlei į kelis klausimus. Nenustėrkite – sveikatos tema, ir tai lietė chirurgiją. Vaistinei nenutiko nieko. Prie vaistinės durų Orulis žiūrėjo tai į laikrodį tai į jam išrašyta receptą. Išsitraukė iš kišenės ledinukų ir pradėjo čiulpti. Atsitiko neįtikėtinas dalykas – netrukus Orulis vaistinę atsirakino savais raktais. Įėjęs vidun neatrodė ten pakliuvęs pirmą kartą. Kažką grubiai šūktelėjo praeinančiai valytojai, apie netvarką sandeliuose ir apsivilko baltą chalatą.  Orulis su juo jau atrodė kaip daktaras. Į vaistinę įėjo keli vyrai. Buvau įsitikinęs, kad Orulis jiems duos pačių netinkamiausių vaistų. Bet šis solidžiai pasakė:
- Atleiskite, nedirbame.
Po kelių minučių Orulis jau lipo į greitosios pagalbos automobilį. Kad jį toliau sekčiau, turėjau apsimesti ligoniu. Žinojau, kad tolimesnių įvykių neminės nei spauda, nei kriminalinė kronika. Pasiruošiau bet kokiai rizikai. Vairuotojas su Oruliu kalbėjo lyg su senu pažįstamu. Ir mane aplankė siaubinga mintis: Orulis iš tikro buvo gydytojas.
-Važiuojam? – netikėtai paklausė manęs vairuotojas.
Tada jau žinojau dešimtis būdų, kaip nuo Orulių galima pabėgti, tad drąsiai linktelėjau galvą.
- Palaukiam seselės – tarė Orulis. Ir po kelių minučių ji į mane žiūrėjo Gailestingosios sesers žvilgsniu.
- Tai Jūs tas vargšelis, kuriam šiandien labai nepasisekė? – paklausė.
Staiga praradau fantaziją, kokiom ligom derėtų nesiskųsti. Tikėjausi, kad istorija nesibaigs rankos ar kojos amputacija. Žinojau, kad Oruliui sėkmingai pervažiuoti iš vienos poliklinikos į kitą labai maža šansų. Bet greitosios pagalbos automobilis nesirėžė nei į stulpą nei į gaisrininkų vandenvežį. Įsuko į gretimų klinikų kiemą ir sustojo prie keisto pastato. Tai buvo krematoriumas. Į automobilį atnešė, gana keistą indą. Supratau, kad jame kažkoks organas transplantacijai. Negalėjau patikėti, kad tai gali būti skirta man.
- Che. Jis dar šypsosi - numykė Orulis.
Automobilis atbulas suko tikrai prie chirurginės paskirties pastato. Seselė mandagiai paprašė mane gultis ant neštuvų. Degiau, viltimi, kad šiame pasaulyje kažkas dar tikrina žmonių pasus, skaito ligos istorijas. Bet viskas pasibaigė taip, kaip ir turėjo baigtis. Iš pastato gana piktu žingsniu atskubėjo chirurgas ir trenkė kumščiu Oruliui į nosį.
- Čia tau už vakar – tepasakė.
Ačiū Dievui – ir tarp gydytojų egzistuoja  konkurencija.
- Teks palaukti – tarė man seselė.
Atrodytų pats laikas būtų buvęs dingti, tačiau naiviai paklausiau:
- Kas čia įvyko vakar?
- Jūs tikrai drąsus žmogus - pradėjo pasakojimą seselė – Vakar komplikavosi paprastutė operacija, tad niekas nepastebėjo, kaip Orulis įslinko į operacinę. Kadangi chirurgai dar neišsiskirstę, vadinasi viskas dar nesibaigė tragiškai. Šiandien Orulis turėjo operuoti moterį. Bet tai poliklinikos gudrybė – ta pacientė gamtoje neegzistuoja. Neįsivaizduojate, kaip aš rizikuoju, kai Orulis prisiviliojo jus. Maniau šiandien tereikės mandagiai pasakyti, kad pacientė neatvyko, gal susirgo, o gal mirė. Jei viskas būtų pasibaigę laimingai. Perkeltume jos operaciją kito mėnesio nelaimingai dienai, kai Oruliai būna labai agresyvūs.
- Šiandien turėjo būti kokia transplantacijos operacija?
- Ne - tarė seselė  - Čia, tame inde, paprasčiausiai vieno mūsų paciento pelenai. Jau aštuoni mėnesiai kaip jį nori atgauti giminės, o klinikos pagaliau jį atiduoti. Trukdo Orulis. Į vienas planuotas laidotuves buvo atvykę paciento giminaičiai iš Jungtinų Amerikos Valstijų, tad apie nesąmonę jau rašė laikraščiai. Šiandien jo giminėms irgi neatiduosim. Oruliui rimtai sukulta nosis.
Vairuotojas iki tol atrodytų ramiai snaudė. Bet staiga kad sušuko:
- Būkit tokie malonūs, palikite ramybėje tą mokslininką. Būkit tokie malonūs. Maniau šiandien sugebėsiu ramiai išdirbti dieną. Patys jūs jį užknisat ir išerzinate. Kur tik aš nesu naktimis laikęs to amerikono lavono. Ir sode ir garaže ir rūsy. O tas Orulis man kiekvieną rytą “Kaip sekėsi? ”. Viskas, išeinu iš darbo. Rytoj aš to tikrai nebegirdėsiu.
Staiga vairuotojas įjungė automobilio sirenas. Visu garsu paleido groti radiją. Iššokęs iš mašinos pradėjo spardyti padangas. Atrodytų  vėl buvo tinkamas laikas pasišalinti, bet kažkaip vėl padrąsino Čelendžerio katastrofa. O vairuotojas, grįžęs į savo kabiną atrodė sugniuždytas, gal net keletą metų pasenęs. Surūkė kokią dešimtį cigarečių…
- Viskas – įšokęs į kabiną sušuko Orulis – Aš rodos supratau iš kurio kompiuterio man transliuojami virusai. Sireną, ir visu greičiu pirmyn.
Sužviegė, greitosios pagalbos automobilio ratai. Vairuotojui tai kas, jis palieka savo darbą. Seselė man ištiesė ranką. Su užuojauta suėmiau jos delną. Paprastai taip nepažįstami žmonės susikabina rankomis gatvėje artėjant milžiniškam cunamiui, arba krentant iš dangaus gigantiškom uolienom po ugnikalnių išsiveržimų.  Ne. Prisimenant Čelendžerio katastrofą, Oruliai ten nepridirbo nieko. Aš šimtus kartų skaičiau, tyrimų komisijos ataskaitas, pakomisių darbo protokolus, nuolaužų tyrimo išvadas, astronautų biografijas ir jų karjeros aprašymus. Orulio ten nė pėdsako. Ne viskas Orulių nosiai. Dabar Orulis sėdėjo su sukruvinta, nosimi. Ryte paaky jam turėjo atsirasti didoka mėlynė. Dėl mėlynes, aišku dar buvo per ankstyvos išvados. Iki ryto dar reikėjo išgyventi. Faktiškai didžiuliu greičiu nešėmės sausakimšomis miesto gatvėmis. Mūsų automobiliui mėlynais švyturėliais visi skyrė pirmenybę. Nors automobilyje buvau tik aš, Orulis, sesele, vairuotojas ir amžino atilsio nepasiekiantis amerikietis, susumavus, visas tikimybes “už” ir “prieš”, niekas pasaulyje negalėjo numanyti, kas atsitiks sekančią akimirką. Atvirkščiai, matydami taip greitai lekiantį greitosios pagalbos automobilį, aplinkiniai klaidingai manė, kad kažkur kažkas jau įvyko daug tragiškesnio.
Nežiūrėkite ir Jūs į viską iš aukšto, manydami, kad jei jau rašau šias eilutes tai  likau gyvas ir viskas baigėsi laimingai. Žinant Orulius, mirtis ne blogiausia pabaiga. Amerikietis iki šių dienų nerado amžino atilsio. Pagal jam skirtų kapinių velionių identifikavimo minimalias sąlygas, Orulio poliklinika ir klinikos neturi jokių techninių galimybių nustatyti ir patvirtinti, kad klaidžiojantys pelenai nėra moters ir nėra juodaodžio. Vairuotojas taip ir nesugebėjo palikti darbo. Jo vaikai su siaubu naktimis  klausinėja, ar urnoje su pelenais ne Orulis. Orulis rytais dėsto mediciną studentams, o vakarais priiminėja pacientus poliklinikoje. Operuoja kas trečią savaitę. Seselę kartą sutikau kavinėje. Ji pasakė, kad taip ir liks be aukštojo išsilavinimo. Orulis jai nepasirašo praktinės chirurgijos įskaitos. O ji geriau važiuos mokytis kitur, arba pakeis profesiją nei eis kada su Oruliu į operacinę. Tačiau įvairiausiais metodais jos nepaleidžia vyriausiasis poliklinikos gydytojas. Pakanka jai išvažiuoti iš miesto, ir Orulis padaro nesąmonę, kokių geriau garsiai neminėti. Viena nesąmonė buvo tokia, kad vyriausiasis gydytojas seselei net pasipiršo. Ne iš nevilties ir ne iš meilės. Vedinas paprasčiausios baimės, jog ta nesąmonė gali pasikartoti. Neturėjau argumentų ją paguosti, tačiau paminėjau kad gali būti blogiau, jei lėšų taupymo sumetimais, dėl labai aukštų žemės kainų, Sveikatos apsaugos ministerijos kolegija gali nuspręsti ant plokščio poliklinikos stogo pastatyti palėpę.
- Suprantu, suprantu, ką jūs norite pasakyti – staiga ji labai surimtėjo. Tai nebuvo tuščias koketavimas. Parastai taip retkarčiais tiesiog mūsų akyse labai greitai, suauga, subręsta, susensta arba miršta žmonės.
- Ar nesistengiate Oruliu atsikratyti? – turėjau progą paklausti. 
- Ne – labai rimtai atsakė ji -Tai per didelė atsakomybė. Prieštarauja Hipokrato priesaikai.
Atrodytų būtų nebeįdomi istorija, kuo baigėsi mūsų pasilakstymas greitosios pagalbos automobiliu miesto gatvėmis. Tačiau kadangi ypatingai rizikavau, tų prisiminimų nesinorėtų paleisti vėjais. Tad reikia prisiversti juos aprašyti. Žinoma įdomiau būtų iš kart papasakoti istoriją kaip vienu Oruliu atsikratė Prancūzijos skrydžių valdymo tarnyba. Tačiau šis labai greitai susirado darbą Karo akademijoje dėstyti  kadetams oro navigacijos teoriją ir praktinį skrydžių valdymą.
Taigi tada greitosios pagalbos automobilis, su sirena įlėkė į ramų kiemą.
- Koks čia adresas? – sušuko Orulis, belsdamas į gero medžio ir gero staliaus darbo duris.
Tas duris jam atidariusi moteris pasakė, kad užpjudys jį koviniu šunimi, arba panaudos elektrošoką, jei Orulis žengs bent žingsnį durų link. Va taip, pagalvojau, reikia besąlygiškai nuo Orulių gintis. Pasijutau, net labai pavargęs vien nuo to fakto, kad tą dieną pats savo noru su juo susidėjau. Vairuotojas buvo teisus, patys mes Orulius užknisame. Bet netrukus grįžo nebeapgaulinga logika – juk ta moteriškė nieko nelaimėjo. Durys liko nučiupinėtos Orulio. Ant laiptelių liko jo pėdsakai. Ta moteriškė juk taip ir niekad nesupras, kas čia toks kruvina nosimi beldė į jos duris. Jokio šuns ji neužpjudė. Gal tik gal norėjo taip padaryti. Kas tas Orulis juk nerašo jokie laikraščiai. Nekalba radijas. Tyli TV laidos ir net kinematografas.  O moteriškė savo namų duris Oruliui visgi atidarė. ”Laimės tiems namams” - kartais tyliai ištariu bažnyčioje. Tačiau man nežinomas dar nei vienas stebuklingas Orulių istorijoje faktas. Visgi visur, kur tik jie pabuvojo, toliau sekė bėdos, nelaimingi atsitikimai, kuriozai ir nesusipratimai. Tos gražios, gero staliaus gamintos namų durys – ne išimtis.
- Na ir gyvatės – apie tuos namus pasakė Orulis – Gerai, čia privažiuos saugumiečių mašinėlė. Tai tiesiog gi kosminė ataka prieš mane.  - Staiga vėl šoko į greitosios pagalbos automobilį ir garsiai tarė – Turbūt, kad į namus.
Aš jau negulėjau ant neštuvų. Mačiau, kad Oruliui dingęs noras bet ką operuoti. Apie virtualų interneto “adresą” orulis. orulis. com žinojau nemažai. Net pats prie jo populiarumo buvau prisidėjęs. Tik maniau kad tai šiaip sau anekdotų skyrelis. Nemaniau, kad Orulis rimtai apie tai mąsto. Laksto paskui elektroninio pašto laiškus greitosios pagalbos automobiliu, laužo nepažįstamų žmonių duris. Nemaniau, kad tie elektroniniai juokai Orulį taip veika, beveik kaip elektrošokas ar kovinio šuns urzgimas. Kilo visai puikių minčių, kaip virtualų pasaulį panaudoti Orulių sukeliamoms bėdoms sumažinti.
Prie savo namų Orulis pradėjo tvirtinti, kad labai gerai visi “susidirbom”. Šis žodis tariamas Orulio turi dvi prasmes: t. y. buvom puikūs bendrininkai ir “susidirbom” ta prasme, kad puikiai susimovėme. Ir primygtinai Orulis kvietė visus į svečius. Tai žinoma buvo pavojingiau, nei žengti į maru užkrėstus senovinius požemius. Bet man atsirado net nesvajota galimybė pamatyti Orulio namus. Slenkstį per kurį kas rytą į pasaulį žengia visos nelaimės, o vakare grįžta namo. Kiekviena smulkmena, gal net musių skraidančių Orulio namuose rūšis man buvo tiesiog pažinimo lobis. Nesitikėjau ten pamatyti katės ar šuns, ar kito šiltakraujo gyvūno. Kodėl? – tai paslaptis. Viena iš tų paslapčių, kurias reikia saugoti, kad Orulio virusas ateity nebūtų iškeltas į kosmosą.
- Einam – tyliai kumščiavau seselei į pašonę.
- Negaliu – atsakė ji – Jis gi pradės kabinėtis – Ir delnais prisidengė krūtis, lyg ją būtų sukrėtęs šaltas šiurpas.
Na vienas irgi nelabai norėjau eiti. Vairuotojas trumpai, drūtai, šaltai ir lakoniškai Oruliui pasakė, kad Orulis žino, kad jis niekad pas jį neina ir kad nieko pasaulyje nebeturi atiduoti, kad tik Orulis atstotų. Sutiko paimsiąs geriau namo amerikoną, kad tik išsiskirstytume. Pasakiau, kad su sesele galim grįžti taksi, tad tai jau buvo šioks toks išsiskirstymo planas.
Kai amerikonas nuvažiavo kartu su vairuotoju, labai palengvėjo. Orulis stovėjo šalia, ir atrodė, kad amerikonas ne šiaip sau taip ilgai prikibęs prie vairuotojo. Tačiau labai greitai pakeičiau nuomonę – greičiau tai siela negalinti atleisti Oruliui net po mirties. Mat Oruliui atidarius savo buto duris vėl pamačiau žmogiškų pelenų urną. Nebūčiau nei kiek nustebęs, jei ji nebūtų pakankamai seno modelio .
- Tuščia – tarė Orulis – Nuleidau klozete. Oi, kaip ta gyvatė mane persekiojo.
Na vis tik  apsilankymas, pas Orulį suteikė daug informacijos. Neturėjau nei mažiausio noro pažvelgti į Orulio vonią ar tualetą. Patikėjau dar kartą sena amatininkų patirtimi, o ypač vandentiekio meistrų išmintimi Oruliu atžvilgiu. Žinojau Orulių maniją kserokopijoms. Visur jie be saiko viską kopijuoja. Tikėjausi pas Orulį pamatyti jų prikrauta iki lubų, arba bent vieną. Deja. Nesimatė nei vienos. Kur jie jas neša? Atsakymo į šį klausimą neradau  daug metų.
Namie Orulis kaip ir visur kitur trypčiojo vietoje, kiekvienas jo sakinys prasidėdavo mikčiojančiu Ta-ta-ta-ta… Lakstė be paliovos iš kambario į kambarį. Pasodinęs mus virtuvėje, atsinešė kažkokio alkoholio butelį. Įpylė pilną stikliuką man, pusę sesutei ir kelis lašus sau. Kraujas po jo nosimi jau buvo pajuodęs. Mėlynės paaky dar nesimatė. Aplamai aš specialiai neaprašinėjau, kaip jis trynė akis, krapštė nosį, graibė viską automobilyje, užsiseginėjo ir atsiseginėjo saugos diržus dar iki tol, kol gavo į nosį. Automobilio durys šalia jo atsidarė važiuojant mažiausiai du kartus. Prie krematoriumo jis aiškino, kaip nori susitaupyti dar pinigėlio ir pasistatyti namelį. Jo čiulpti ledinukai mažiausiai trys liko ant automobilio grindų. Keli kruvini šalia chirurginio pastato. Jokie ekspertai nenustatytų, kaip jie ten atsidūrė. Viską kentėjo vairuotojas. Tam jis buvo nusiteikęs, gauna už tai algą, ir dažnai daužo kumščiais metalinius automobilių kėbulus ir spardo padangas. Pasakodamas tai anksčiau, gal ir atgrasinčiau jus skaityti toliau. Atrodytų, mat radau ko prie “sekamo” žmogelio prisikabinti. O dar pats, lyg aferistas, apsimetęs ligoniu. Viskas ne taip paprasta. Nei kiek nebijojau savo pasakojimu atsibosti. Aš paprasčiausiai drebėjau dėl savo kailio. Juk, jei gamta savo vienais dėsniais nekovotų prieš kitus dėsnius, Orulis man gal seniausiai būtų išpjovęs inkstus ar kepenis. Vietoje jų įsodinęs kitus, gal net moteriškus. Ta banali istorija su pelenų nuplovimu į bendro naudojimo kanalizaciją irgi verta šnipšto. Jei ne viena hipotezė: Oruliai iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Dingsta karalių palaikai, karalystės ir dinastinės kapavietės. Bet tai ateities mokslininkų darbas. Dabar seselė pakėlė stikliuką ir aš turėjau nutraukti jos tostą.
- Negerk, ožiuku tapsi. Ar prisimeni tą pasaką?
Seselė vėl delnais griebė sau už krūtų. Na pas ją tokie “krūptelėjimai” nuo Orulių. Turėjom važiuoti. Orulis visai nesistengė mūsų sulaikyti. Na Oruliai visai nėra vieniši bendravimo stingantys žmonės, kurių namuose niekas nesilanko. Nėra ir šiurpūs atsiskyrėliai piktai prisiviliojantys ir nukankinantys žmones, kaip mes matom siaubo filmuose. Bet piktoki, piktoki. Akivaizdžiausia bėda tik tame, kad šalia jų gyvena nieko apie tai neįtariantys žmonės.
Žinoma iš Orulio namų nenorėjome kviesti taksi. Oruliai tokie skūpuoliai, kad niekad už savo pinigus taksi nevažinėja. Ir niekad taksi telefonu neskambina. Jei taip kartais įvyktų, skambutis  taksi operatoriui baigtųsi  taip,  lyg po susijungimo telefono laidais nutekėtų tūkstančio voltų įtampa. Žinoma sudegtų operatoriaus pultas ir radijo stotis. Na, kad mieste sutriktų taksi darbas, menkniekis. Kažkada telefonų eros pradžioje, vienas Orulis norėdamas įsitikinti, kad telefono  linija 01 tikrai nemokama, kantriai laukė gaisro. Tačiau nesulaukęs, paskambino tuo telefono numeriu ir paklausė “Kaip sekasi”. Sudegė gaisrinė. Nenoriu aiškinti techninių smulkmenų ir kiek pasaulyje išduota patentų išradimams, kaip nuo to apsisaugoti. Tą vakarą rizikuoti buvo visai neverta. Įspūdžių ir taip buvo per akis.