Keleiviai, kurių nebuvo...

Rytas aušta. Traukinys bilda, ir tik du keleiviai, pavargę, snaudžiantys vyriokai, sėdi pirmosios klasės kupė. Traukinys bilda ilgu keliu, sustoja ganėtinai dažnai... Jau šešta kelionės valanda. Tyla.
Saulė paliečia vyrų veidus...
Rytas aušta... Rytas vienišas. Rytas sunkus. Rytas pavargęs. Rytas aušta...
Traukinys rieda pavasario keliu, gamta už lango keliasi iš miego, o keleiviai, atrėmę galvas į langą, miega...
Keista, vyriokai pabunda vienu metu, pramerktomis akimis žiūri vienas į kitą... Žodžių nėra, tik žvilgsniai. Iškalbingi – netekę vilties, kupini ašarų ir abejingumo, tokio abejingumo, kad net pabusti nėra jėgų... Šiedu žmonės gerai supranta vienas kitą, nors per šešias valandas neištarė nė žodžio. Jų nėra.
Abu puikiai supranta, kad abiejų nėra, nėra abiejų gyvenimo, nieko nėra... Liko tik šis traukinys ir maršrutas, kuris netrukus baigsis... Nieko nėra... Tuštuma. Abejinga tuštuma, beviltiška tuštuma... Ir nuvargę jie: nebenori nieko, net šnekėti...
Vieta, skirta bagažui, beveik tuščia: vienas vyras vežasi smuiką ir mažytį lagaminą, kitas, jaunesnis, - tik kuprinę. Staiga iš jos ištraukia kelis lapus ir paduoda kitam. Šis ilgai žiūri, kažką galvoja... 
Netrukus kupė užlieja elegantiški smuiko garsai, žodžių nėra, jie mirę, jie tyli. Smuikas irgi šneka pašnibždomis, bet švelniai, šypsodamasis, kartais nusijuokia.
Smuikininkas atiduoda lapus jaunesniajam ir tęsia toliau, šis sėdasi prie pianino, pradeda skambinti. Dabar traukinio kupė virto kameriniu koncertu. Čia sklandė tos pačios natos, bet jos kvepėjo labiau už pavasarį pražystančios obels žiedus, jos kvepėjo... praeitimi...
Nebesigirdėjo traukinio bildesio, neviltis išėjo, išėjo ir tie du vyriokai, kurių nebuvo, liko tik skambesiai, aidai, ašaros ant jų veido...
Traukinys sustodavo, ir žmonės, stovintys stotyje, kvatodavosi matydami tuos du vyrus... Bepročiai, sakydavo...
O jiems nė motais, nes jų nebuvo... Traukinys važiavo, keitėsi medžiai, keitėsi žmonės už lango, o jų nebuvo...
Pasaulis tuščias lyg dykuma, lyg ežeras kažkur toli erdvėj, lyg laukas nedirbamas - ir nieko jame nėra... ir sunku jame, bet saulė pateka tada, kai savo natas žiedais paverti ne vienas...
O jų natos žydėjo, o jie grojo, o jų nebuvo...   

                                                                                  JRL