Orulis gangsteris

Kaip daugeliui žmonių šiame pasaulyje, man irgi nėra pavykę išvengti vagių ir reketautojų. Neieškokite čia Orulių. Ne visos bėdos nuo jų. Kartais Oruliai pasirodo kaip bėdą sunkinanti aplinkybė. Deja trylikta mėnesio diena yra trylikta visiems vienodai. Kai viskas pasibaigė, vėl mandagiai pasirodė gangsteriai ir pasikvietė į svečius. Gangsterių bosas be užuolankų tarė: Oruliai. Jūs neįsivaizduojate koks siaubas yra Orulis-gangsteris. Košmaras. Žmonės, kankinami nuoskaudų, šimtmečiais piešia piratus su išmušta akim ir medine koja. Orulis turėtų būti vaizduojamas daug išraiškiau . Dabartinės komedijos apie prietrankas tėra tik juokas dėl juoko. Orulių nuotykiai negali likti pigia atrakcija, kur juokiamasi iš “sviesto burnoj ir vyšnios šiknoj”. Tai turi būti šedevras, kurį amžiais apsimokėtų vogti iš bibliotekų ir pasaulinio meno lobynų. Orulis. Ko tik neatsitiko, kai tarp gangsterių atsirado Orulis. Paprastas nutikimas, kai iš kart dingo paprastas bilijardo rutuliukas – man buvo papasakotas kaip vienuolika žiūrimiausių kinematografo juostų. Tame rutuliuke nebuvo nei aukso, nei plano, kur paslėptas lobis. Tai buvo paprasčiausias bilijardo rutuliukas, pirktas kartu su kitais benzino kolonėlėje. Jei tas rutuliukas atsirastų – būtų vertas milijardų.
Kadangi man buvo pažadėti sidabro kalnai, aukso upės ir stulbinanti karjera Holivude, kūriau tą siužetą. Nors po poros savaičių ir įvyko spalvingiausias mano gyvenime uždaras literatūrinis vakaras, užsakovus turėjau nuvilti. Paaiškinau siužeto elementų prasmes ir įrodžiau, kad tos istorijos nereikia tiražuoti. Negalima meluoti žmonėms. Istorija per daug spalvinga ir sukelia pojūtį, kad Orulis – gangsteris atrodo ne kaip vienakojis - vienaakis piratas, o aplamai aklas be abiejų kojų žmogus. Gal net invalido vežimėlyje. Tai gali sukelti begalinę užuojautą visuomenėje. Iš tikrųjų Orulis visai kitoks tipažas, todėl turi būti vaizduojamas kitaip .
- Bet jūs ką nors sugalvokite. Ką nors sugalvokite – prašė gangsteriai.
Orulis tikrai jiems rakštis. Kartą Orulis nukniaukė labai brangų automobilį. Jo neįmanoma buvo nei parduoti, nei patiems važinėti. Orulį primušė kaip kaimo durnių. Bet tai nieko nepadėjo. Automobilis liko. Po kiek laiko atsirado viltis automobiliu atsikratyti. Labai geri žmonės, ilgai ieškojo savo automobilio. Gavo kito miesto gangsterių rekomendacijas ir radę automobilį siūlė solidžią išpirką. Gangsterių bosas lengviau atsiduso. Galima buvo atsisakyti išpirkos, atiduoti automobilį, o tų gerų žmonių atsiprašyti. Tačiau žinot ką jiems pasakė Orulis. Orulis liepė nepamiršti, kad jis pavogė tą automobilį, o ne tie geri žmonės iš jo. “Žinot kaip tam jūsų automobiliui sunku rasti klientą” – rėkė Orulis.  Tie geri žmonės nepasakė Oruliui, kad jis idiotas, tačiau iki šių dienų taip galvoja. Limuziną teko užkasti keliolikos metrų gylyje. Ir tam prireikė net trijų ekskavatorių.
Po metų vieno kurorto viešbutyje labai linksmai priėjo gangsterių snaiperis. Iki tos dienos abejojau, kad snaiperiai turi pažįstamų ir net draugų. Jis su tikrai giliai meniška potekste papasakojo, kaip Orulis į vienos užsakomosios žmogžudystės susitikimą atnešė jam savo nuotrauką.
- Oruli, čia gi tu – vaizdžiai pasakojo snaiperis – Vėl kažką supynei. Prisimink kur buvai ir kur pametei nuotraukas. O Orulis puolė muštis, nepatenkintas kuom jo nuotrauka nepatinka ir aplamai ko į jį visi taip įtartinai dirsčioja. Gerai, kad mano nervai šalti – atsiduso snaiperis – Nesukaliau kulkos į tą kopūstą. Nors tas primygtinai to prašėsi. Kai Orulis atitempė kitą nuotrauką, buvo kažkokia abejonė. Nepataikiau. O gal kažkaip nesąmoningai  šoviau pro šalį. Už tą šūvį man sumokėjo dvigubai. Orulis gavo į nosį. Bet tikrasis niekšelis susiplovęs pinigėlį dingo iš miesto.
Paklaustas kas dar girdėti apie gangsterį Orulį, snaiperis nusišypsojo vos ne jaunatvišku juoku:
- Apie Orulius tik gerai arba nieko. Gerai, tai, kad vienų gaudynių metu Orulis išsimušė dantį. Vieną sekmadienį boso arklys parke jam įspyrė į kepenis. Orulis dvi dienas nieko negėrė. Kreipėsi į gydytoją ir pateko į ligoninę. Iš ligoninės vieną naktį pabėgo, prisiminęs, kad yra gangsteris. Teko jį ten atgal vežti ir aiškinti gydytojams ko Orulis pabėgo. Gydytojai Oruliui pasakė, kad jų ligoninė ne policija, bet jei Orulio vėl reikės ieškoti, jie turi specialių palatų su grotomis ir lovų pritaikytų pacientus pririšti. Ten visi lygūs ir gangsteriai ir prezidentai ir napoleonai.
- Dar gera žinia, kad bosas nupirko tiems Orulio nuskriaustiems žmonėms naują limuziną, o sau naujus bilijardo rutuliukus benzino kolonėlėje. Orulis nerado sau vietos. Savaitę šokinėjo visiems į akis kartodamas: “Kažko per daug patenkinti tie gyvatės su limuzinu iš mūsų išvažiavo”.
O apie Orulį “Nieko” istorija tokia. Netrukus po šūvio, už kurį snaiperis gavo dvigubą honorarą, jam buvo pasiūlyta karjera Valstybės apsaugos tarnyboje. Ten nebereikėjo pačiam spaudyti gaidukų. Viena bėda tik ta, kad kas savaitę buvo būtina lankytis pas psichoterapiautą, o kartą mėnesy sėdėti prie melo detektoriaus.
- Nuo to atsirado bėda – pasakojo toliau snaiperis – Per hipnozes, o vėliau ir paprastuose nakties sapnuose pradėjau sapnuoti, kad taikausi į aklą žmogų, be kojų, sėdintį invalido vežimėlyje. Atsimenu jūsų pasakojimą, kad Orulio įvaizdis turi būti ne toks. Tad niekaip nenuspaudžiu gaiduko. Po ilgų konsiliumų daktarai nusprendė, kad man derėtų pagaliau užaugti ir gaiduką nuspausti. Negaliu. To daryti nepatarė net kunigas. Be to esu susitaupęs pinigų ir turiu vaikystės svajonę atidaryti savo tirų tinklą. Pažįstu ginklus, pažįstu taikinius. Žinau ko žmogiška prigimtis tire nori. Departamentas aišku iki pensijos nori mane išsunkti kaip citriną, tai reikalauja “paspausti gaiduką”. Negaliu išduoti savo vaikystės svajonės. Pasodinkit tire toki taikinį. Net didžiausi sadistai tiro savininką išvadintų iškrypėliu. Kitas dalykas – tikroviškas Orulio įvaizdis. Gal pavyks jo portretą vis tik sukurti. Kartais tiesiog medituoju, įsivaizduodamas, kaip Orulio formos taikinukas tire bėgioja. Sako “Che”, “Gyvatės”, išsitraukia ir vėl paslepia kišenėje bilijardo rutuliuką, bando daryti koką niekšybę, taria “kaip sekasi”, važiuoja skriausti žmonių,  reikia peršauti jam padangas… Vienas generolas man patarė su šia idėja nesustoti. Yra žmonių mėgstančių pašaudyti artilerijos pabūklais. Ir jei būtų toks taikinys artilerijoje, kaip Orulis, tos kononados lyg simfonijos klausytųsi publika, sutinkanti už tai net pirkti bilietus. Nežinau dar. Vienas karo lakūnas sakė, kad su artilerija ir minosvaidžiais neskubėčiau – nuobodu yra subombarduoti kaimą žinant, kad ten gal ir buvo Orulis. Daug linksmiau tame kaime nueiti į šokius, sutikti Orulį, ir – “į nosį”. Niekas net nepaklaustų. Visi žinotų kodėl.
- Gerai, kad departamente vaikštome neginkluoti – tęsė pasakojimą snaiperis - Kad mažiau sapnuočiau vežimėlį, nusižiūrėjau ten vieną tipažą. Sunku būtų susilaikyti. Sunku. Aišku melo detektoriumi ir hipnoze psichologai tai iš manęs ištraukė. Maniau kad išmes iš darbo. Tačiau supratau, kad su juo, o ne su manimi, buvo ilgas pokalbis. Jis pradėjo mane kviestis priešpiečių kavos ir pietų. Pastebėjau, kad nei vienas jo žodis, nei vienas judesys, net žvilgtelėjimas manęs visai neerzina. Pavadinčiau jį net nuostabiu žmogumi. Niekas pasaulyje negertų kavos su snaiperiu, žinodamas ką šis galvoja.
Jo gyvenime irgi buvo Orulis. Kai jis vadovavo žvalgybai Orulis pas jį buvo šnipas. Kadangi šnipus ruošė individualiai to Oruliškumo niekas nepastebėjo. Nes ir neturėjo Orulio niekas matyti. Nei veido, nei balso, nei charakterio bruožų. Kadangi Orulis buvo apvalus durnius, tai nuriedėjo be galo toli. Niekas nepastebėjo, kad jis Orulis, kol žvalgybinėje mozaikoje pradėjo trikti logika. Apėmė apgaulingas jausmas, kad Orulis turi žvalgybininko talentą. Tačiau bejausmis "Centras" įsakė aškintis. Kai tas žmogus suprato, kad jo šnipas Orulis – pražilo. Kai sužinojo ką Orulis pridarė – prapliko. O kai pirmą kartą Orulį pamatė – jam ant kūno dingo visi plaukai. O Oruliui visa tai kaip nuo žąsies vanduo. Net kai Oruliui pateikė penkiolikos miestų sąrašą, subombarduotų dėl jo kaltės, Orulis pareiškė, kad tokių miestų nėra – juos subombardavo dar karo metais. Po aiškinimosi žvalgyboje – keli stambūs agentai vos nenusišovė. Ir nenusišovė tik todėl, kad Orulis to niekad nebūtų supratęs. Daugelis Orulio darbelių dar ir dabar yra likę slaptais. Prieš kiekvieną išslaptinimą žvalgybą krečia šiurpas - Orulis. Šnipinėtos valstybės kontržvalgybą Orulis, matyt, irgi sugebėjo užknisti “iki gyvo kaulo”. Pavarčius karo archyvo popierius galima būtų rasti dokumentų. Gal Orulis buvo įtariamas destrukcijos ar įtakos agentu. Gal Orulį vadino “veiloko vėlimo” diversantu. Pėdsakų tikrai turėjo likti.
-  Ar neplanuojate Oruliu atsikratyti? – kaip ir daugelio paklausiau snaiperio.
- Tu ką? Kaip? Kokiu būdu? Kur logika?
- Suprantu ką norite pasakyti.
- Turėjom kartą vilties. Orulio vos nepasodino.
- Kokia prasme “vos”.
- Sudegė teismo rūmai.
-??
- Taip sudegė. Liepsna ir dūmais. Miesto aikštėje. Su Orulio popieriais. Davė Oruliui po to du metus lygtinai, nes ir taip buvo aišku už ką ir be tų sudegusių popierių. O svarbiausia buvom pasiruošę tokiam baliui. Tokiam baliui. Bet tame baliuje ir Orulis dalyvavo. Na kitą kartą tikrai reikės stovėti su gesintuvais prie teismo rūmų. Na bet aš jau sakiau – apie Orulius tik “gerai”, arba “nieko”. Net to, kad per tą balių Orulis įkrito į seną fontaną, niekam nesinori minėti. Teko jį iš ten traukti kaip kokį kūtvėlą. O smarvė, dumblas, seni medžių lapai. O Orulis: “Aha, džiaugiates  gyvatės”. Koks ten džiaugsmas? – Ašaros. Geriau ten niekas nebūtų įkritęs.