va jei būtum eiliui leidus baigtis po pirmo posmelio, būtų idealu. dar ryški eilutė su vasara. na o aušrų pynimas, samanų gulėjimas, rasų kritimas, šypsenos šypsenėjimas ir lieka tik gražiais atvirukais. ne bjauriais, bet - atvirukais :)
Pati pradžia gera, labai gera: "Čirškia slyva
viena likusi –
prieš atsivėrusią spalio akį" - man kaip netaisyklingas haiku atrodė. O toliau jau truputį problematiškiau. "supasi šakos nuo čirškesio pilkos" - tas čirškesio yra labai aštrus ir šaižus žodis tiek garsiniu, tiek prasminiu atžvilgiu, todėl jis iššoksta iš viso sambėjimo (ramaus). Nesakau, kad tai blogai, pati pirma eilutė taip pat, tokiu džeržgesiu pradedama: "Čirškia slyva", tai puikiai atspindi tas paskutines vasaros pastangas mus išplėšti iš rudenėjančios aplinkos ir tas susidūrimas skirtingų jėgų nuskamba kaip čirškimas, tarkim neesamų ginklų. Bet, mano manymu, to čirškesio čia truputį per daug, matai, reiktų vieną iš tų žodžių pakeist (čirškia; čirškesio), nes jie per arti, nepalieki tarpo, erdvės, kurioje ta harmoninga skambėjimo jėga atsistatytų. Nežinau, čia aš gal nusišneku, bet man norėtųsi to čirškesio pabaigoj ar pan. O toliau, tiksliau nuo čia: "vakarai
samanom gula prie kojų
sutemos slepia krintančią rasą" man taip nekaip beatrodo, na, jau girdėta nemažai kartų, bet koks skirtumas, svarbu puikus jausmas, ilgesys. Man patiko. 4.