Naktigonė

Visada galvojau, kad naktis ir tamsa
skamba taip pat.
Dabar girdžiu, kad ne.
Naktis aidi, atsispindi tarp langų žėri.
Tamsa spengia, užgula sunkia tuštuma
ausis, negaliu kvėpuoti.
O mano siela, prakeiktoji dvyne,
ar ir tavo dievai augino obuolius?
Dvipusės girnos senam malūne vis mala, mala
mala. Jau rytojaus derlius veik gatavas.
O sese, pelkių laume, nevok vaikų šiąnakt.
Ar sėsi laukuos su manim?
Romovėj iš ąžuolo skobtas perkūnas
sergsti pakampėje ugnį.
O vaidilute, protėvių dukterie, jis mainys
tavo grožį į laisvę.
Visada galvojau, kad naktis prieglobstis
dienai. Ne, tik antrąkart klydau.
Nakty tamsa susisuka irštvą. Ir ten
mano ištikimoji siela, slepiesi,
prakeiktoji verge, žybčioja ašmenys
tavo akyse. Tik du dūriai.
Déjà vu déjà vu.