Orulis atostogauja

Atostogautojai smagiai riedėjo link jūros. Tik pakilusi saulė, blaškydama savo šiluma per naktį susikaupusią miglą, švelniai švietė važiuojantiesiems “į nugarą”. Radijo stotys su pasididžiavimu skaitė nuostabias orų prognozes. Reklaminiuose intarpuose visus viliojo pajūrin. Skambėjo šedevrams priskiriami rokenrolų ritmai ir kita visų laikų nepamirštama muzika. Kat Styveno gitara skambėjo nenutilstančiu per dešimtmečius ritmu: “ O vaike, vaike, šio laukinio svieto kūdiki…” Lekiant link jūros tai tarytum bylojo, kad tuoj tuoj užplūs laimės pojūčiai.
Orulio mašinėlė stovėjo šalikėlėje, kiauromis užpakalinėmis padangomis. Bagažo turinys ant stogo buvo beveik toks pat kaip pernai. Orulis žvaliu žvilgsniu prieš saulę nužvelgė autostradą, patrypčiojo vietoje ir… Pakėlė ranką.
- Tėveli prašau, tik nesustok, maldauju, nestok – pasakė berniukas ir užsidengė rankomis veidą.
Žvygtelėjo automobilių padangos. Priekyje virto trys automobiliai. Niekas rimtai nesusižeidė. Užpakaly važiavusi moteris dailiai šviesiai dažytais plaukais, stengėsi išvengti smūgio į mašiną su vaikais. Susuko vairą ir trenkėsi į priekyje stabdžiusį automobilį šoninėmis durelėmis. Atsidarė abiejų mašinų bagažinės ir iš jų pabiro daiktai. Už jų stabdžiusieji susidūrė ne stipriai. Net neišsipūtė apsauginės pagalvės.
Kai dūžesiai  nutilo, berniukas atsidengė akis, apsidairė aplinkui, ar niekas nedega ir graudžiai pravirko:
- Kada mes pagaliau gyvenime važiuosime prie jūros atostogauti tokią dieną, kai ten nevažiuoja Orulis?
Orulis pradėjo trypčioti ratais apie savo mašinėlę tikrindamas ar kokia šukė ko nesubraižė. Ilga nosimi žvilgtelėjo į kiaurus ratus, ar kartais kuris neprisipūtė.
Vilkikų kolona važiavusi užpakaly lėtino greitį ir išsiskirsčiusi stojo šalikėlėje. Statė autostradoje avarinius ženklus, kad kokia atlekianti mašina į besikaupiantį kamštį neįsirėžtų.
- Viskas, stovim. Ilgai nepajudėsim – skambėjo jų radiofonų garsiakalbiuose.
Vilkiko vežusio į pajūrį gyvas žuvis vairuotojas išjungė radiją. Tinkleliu ištraukė iš vandens boso trejetą karpių. Netrukus moterys juos kaip kompresus dėjo ant pargriuvusių motociklininkų apsibrozdinimų. Kitos žuvelės duso karštyje, tačiau dar buvo vilties jas gyvas iki kurorto nuvežti. Nenukentėjęs oranžinis “Jaguaras” sustojo avarijos priekyje. Juo važiavusieji įjungę ilgąsias šviesas, plačiai atidarė duris. Kad kas atlėkęs iš priekio neįsirėžtų. Netrukus ta tuščia autostrados juosta artėjo mėlyni švyturėliai. Virš “Jaguaro” pakibo policijos sraigtasparnis. Tai toli sustojusiems reiškė, kad viskas tvarkoma, ir kad jie iš kamščio nesuktų keliais per laukus, ar nevažiuotų į priešingą kelio juostą. Oruliui viskas buvo “kaip nuo žąsies vanduo”.
- Oruli, ir vėl čia tu – netrukus prabilo policininkai.
- Distancijos, reikia laikytis distancijos – šnypštė Orulis.
- Ne distancijoje, ne distancijoje esmė Oruli. Čia kažkas su tavimi. Arba kažkas su visais kitais.
- Ko aš kaltas. Parodau pirštą. O jie visi virsta.
Dailiai šviesiai dažytais plaukais moteriškei – pamačius Orulio pirštą – užėmė žadą. Iš burnos iškritusi cigaretė dingo tarp krūtų. Laimei, į ją dirsčiojęs policininkas, žaibišku judesiu atsegė jai liemenuką, o kita ranka po bliuzele pagavo degančią nuorūką, ties pilvu. Žarija neįkrito niekur giliau. Moteriškė stovėjo kiek prasižergusi ant aukštakulnių batelių. Nesiūbavo. Tačiau iš veido išraiškos, matėsi kad asfaltas jai akyse linguoja. Giliai atsidususi ir gaudydama kvapą pratarė:
- Vyrai, ačiū.
- Nesijaudinkite daugiau ponia. Rūkykite sau ramiai toliau – tarė jos cigaretę laikantis policininkas. Bet įsitikinęs, kad ši nereaguoja, numetė tą nelaimingą žariją tolyn.
- Aš taip nesugebėčiau – pralemeno jaunutė policininkė…
- O reikėtų – tarė komisaras – Šito mokykitės sporto salėje. O ne raumenis pumpuokite. Raumenys čia nieko nepadės. Kaip, deja, tarp kitko ir sveikas protas. Dar betrūko, kad nuorūką kuri įsimetusi už pakarpos sudegintų man nuovadą.
- Aš nerūkau…
- Užsirūkysi. Visi užsirūko. Tu ne išimtis. Mesi tik tada, kai nuo kurorto nutols šitas prietranka. Oruli nekrapštyk tuo savo pirštu nosies, žmones nervini. O jūs ko čia žiopsote – jau šūktelėjo policininkams – Ieškokitės darbo. Šie geri žmones jums algą moka. Gelbėkit jų atostogas. Tikrinkite Orulio teises, mašinos dokumentus.
- Vakar gi tikrinome…
- Avinai. Kas žino kur tas kūtvėla nuo vakar trynėsi. Gal pametė. Kas nors rado ir skambins tuoj visais varpais. Šiandien, kai išsiskirstysime, nenoriu iki ryto nieko apie jį girdėti. Ištrinkite jo duomenis kompiuteriuose, arba uždėkit “karantiną”. Išlenda jie virusu net žiemą. Kaip skenduolio. Nežinai po to, žmogus atsidusti, ar gedėti.
- Niekas nežuvo, niekas rimtai nesužeistas. Ko tuos jo popierius čiupinėti.
- Žinau – užriko komisaras – Jei kas žūtų, ar susižeistų, jis nevažinėtų čia paskutinius keliolika metų.
- Gal kiek svyruoja?
- Taip. Tuoj. Leisiu aš jums kišti Oruliui į burną alkotesterį. Ta aparatūra pinigą kainuoja. Tik pabandykit. Patys po to pūsite. Vemsite kas šimtas gramų iki Kalėdų. Padangos jo tuščios užklijuokite. Teikite pagalbą.
- Kaip.
- Vakar jo bagažinėje knisotės. Kažkur guli dviračio padangų vaistinėlė su gumos skutais ir klijais. Dešimt metų vežiojasi. Turi dviratininko teises. Kitaip jam kurorte niekas dviračio neduoda. O kai užklijuosite, septyniasdešimt kilometrų šalikele pirmyn ir atgal. Gal dar pagausit kokį vinį padangomis.  Pamatysit arklius, perspėkit žmones. Pernai jis vieną pasikinkė, kai jam iš karterio išbėgo tepalas. Į autostradą išbėgo kumelių kaimenė. Tik, būkit geri, neišsibadykit akių į tas jo meškeres. Vykdykit.
- Galim jį tuos kilometrus pavilkti…
- Nesudaužykit bent be jo mašinos. Dar jums nedašilo. Čia ką trenkė žaibas, griuvo medis? Dar savam garaže šipulių betrūko.
Netrukus po šių žodžių sraigtasparnio garsas pasikeitė. Tai išgirdusieji pakėlė akis į dangų. Iš sraigtasparnio ritosi juodas dūmelis. Šis krypuodamas uodega žemėjo.
- Leidžiamės pora šimtų šiauriau nuo jūsų  - pasigirdo racijose – pasakykit pajūrio techninei tarnybai tegu važiuoja. Turbūt reiks keisti variklį. Sostinė su varikliu irgi tegu išvažiuoja. Neprasibraus iki čia kokį dvylika valandų.  Orulis vis tiek sustos už šimto dvidešimt kilometrų. Kas žino ryt gi vėl per jį reikės pakilti. Viskas, autorotacija, man reikalingos abi  rankos.
- Matot, - šnypštė Orulis – Viena ranka vairuoja. O dar erzinasi. O, neapvirto gyvatė...
Sraigtasparnis nekabino sraigtais žemės. Tik šiek tiek nuo pievos atšoko.
Priėję vaikinukai pasiūlė Oruliui už jo kledarą dešimt tūkstančių. Orulis pasakė norintis dvylikos, o jie nemoka derėtis. Paklaususiems žmonės, kam jiem to Orulio automobilio prireikė, vaikinukai pasakė, kad nori jį kur toliau užkasti. Šalia sustoję ūkininkai troško nuvilkti Orulio automobilį laukais nors ir iki Rygos.
Tas Orulio pirštas tik šiek tiek buvo anatomiškai negražus ir truputį kreivas. Ne murzinas, tačiau buvo matyti, kad Orulis juo čiupinėjo valomus grybus ir gal tikrino automobilio tepalus: “ar dar slidūs”. Juoda dėmelė po nosimi bylojo, kad tepalus Orulis uostė. Vėliau tą pirštą ir nykštį Orulis nusivalė į kailinę kepurę, kurią vežiojasi visada su savimi. Kas tą kepurę yra lietęs, sako jausmas toks lyg čiupinėti pūvančią katę. Orulis tą kepurę užsideda žiemą važiuodamas per plikledį. Giriasi, kad ji gelbėja galvą, kai jis ja išmuša priekinį stiklą. Kepurėje yra smulkių stikliukų.  Dar, per vieną avariją vaikai į tą kepurę įbėrė saulėgrąžų ir moliūgų sėklų. Nesudygo.
Ant automobilio stogo bagažinės Orulis į pajūrį visada vežasi porą bambukinių meškerių . Kartais mažą šaldytuvą, arba nediduką motorinės valties variklį. Pačios valties Orulis niekad neturėjo, bet visada jas nužiūrėdavo pakelės parduotuvėse. Varikliui visada turėjo dvi atsargines žvakes, kurias laikė su senais neišryškintais fotofilmais. Kiekvienais metais tardavosi dėl jų ryškinimo kurorto fotoatelje. Bet sutaręs pamiršdavo. Tačiau žiemą girdavosi, kaip gerai sutarė. Fotografai juokavo. “Taip, atneš Orulis juosteles, išryškinsim. Bet įdomu koks jausmas bus daryti jo nuotraukas tamsoje. ” Iš tikro Orulis kurorte buvo savas atrakcijonas. Nors kartą sugesdavo parke “Velnio ratas”. Gelbėjimo stoties viršininkas užgerdavo. Padarydavo tyliai vienas kabinete gramą ir į kopas. Atvesdavo po kiek laiko kokį pasiklydusį vaiką. Į kabinetą, ir vėl į kopas. Nematydavo Orulio. Sunku teigti, kad kai Orulis atostogaudavo niekas neskęsdavo, nebrido į vandenį, ar atsargiai maudėsi, kad neišgąsdintu išnėręs Orulis. Šis vandens temperatūros klausydavosi per radiją. Jūra kurorte buvo be potvynių ir atoslūgių. Orulis į vandenį brisdavo. Vandens jis nebijojo. Bet buvo skundikas – ieškodavo gelbėtojų viršininko, net tada kai koks vaikas jam parodydavo liežuvį. Gelbėtojai tuo tarpu turėdavo daugiau darbo krante. Orulis. Kažkas paspringdavo mineralinio vandens gurkšniu, kažkas išsimaudęs neberasdavo savo rūbų ar įkrisdavo į gilią duobę pliaže, kokias vaikai iškasdavo Oruliui. Orulis neišvažiuodavo iš kurorto nepateikęs raštu šešių ar septynių skundų. Kartą švedus jis apskundė Civilinės aviacijos administracijai. Šie parašiutais iššoko į nudistų pliažą. Orulio teigimu, pagal oro taisyklių paragrafus, netradiciniai šuoliai iš lėktuvų turi būti atliekami vilkint nedegius kombinezonus ir specialius šalmus. Nemanydami, kad užkliuvo už Orulio, švedai kreipėsi į Niujorko advokatus. Ne dėl pasipūtėliškumo. Naktį tik kitame žemės krašte buvo darbo laikas kontorose. Advokatai, savo įstatymo supratimu užvertė per naktį dokumentais sostinės Susisiekimo ministeriją. Keliuose ministerijos faksuose baigėsi popierius. Už oro taisyklių pažeidimus kurorte pirmą kartą, užsienio oro laivams niekaip negalėjo būti skiriamos baudos. Orulis pasiuto.
- Kaip jie visus išdūrė, gyvatės. Šokinės dabar laimingi. Ir tai nebebus netradiciniai šuoliai.
- Oruli – pasakė policijos komisaras – Protestus nudistų pliažo klausimu prašau pateikti nuogas. O moterų pliažo klausimu – su moters asmens dokumentais.
Orulis niekad nežvejodavo. Vis jam buvo ne tas vėjas, ne tas valas, ne tas masalas, ne ta nuotaika. Orulis susirasdavo draugų. Tai retas atvejis tačiau taip būdavo. Buvo žmonių, kurie Orulio nesipurtė. Kai Orulis išvažiuodavo, kurį laiką būdavo net liūdna.
Tačiau didžiausia tragedija  - Orulio kelionės į pajūrį. Čia jis visus įsiutindavo. Įvykdavo mažiausiai trys grupinės autoavarijos. Kelias dienas iš eilės. Draudimo kompanijos mikroautobusiukas po pirmos avarijos specialiai toli net nenakvodavo. Jiems Orulio kelionės buvo grynas nuostolis. Niekad nebūdavo kaltų. Negi gali būti kaltais keli motociklistai, kurie griūna ties mašinų nuolaužom paskutiniais. To neįrodytų joks rajono teismas.
Orulio nuotykiai autostradoje rimtai visus pasiutindavo. Nenoriu jums gadinti nuotaikos sakydamas, kaip nejauku bent kelioms valandoms pakliūti į kamštį išsiruošus atostogauti.
Šį kartą parūkus juodam dūmeliui iš sraigtasparnio ir jam dingus iš padangės, kilo rimta grėsmė grįžtantiems iš kurorto. Pailsėję žmonės užsižiopsoję į Orulio užvirtą košę lėkdami autostrada galėjo rimtai užsivožti.
Vaikai suskubo piešti plakatėlių su juodom katėm ir kaukolėm ir rodyti juos pravažiuojantiems. Keli policijos automobiliai nurūko kurorto link dėliodami įspėjamuosius ženklus. Orulis. Orulis. Orulis. Orulis. Orulis. Eismo reguliuotojai suko savo lazdeles sostinės kryptimi: Greičiau. Greičiau. Greičiau.
Iš kurorto lėkė automobiliai. Užsklęstomis durelėmis. Uždarytais langais. Išjungtomis magnetolomis. Neįjungę žibintų. Kai kurie purškė langų valymo skystį. Judėjo jų stiklų valytuvai.
Pagyvenęs turistas vokietis, pamatęs kas vyksta. Išėjo į skiriamąją kelio juostą ir mosavo didele vėliavėle trumpu kotu. Kadaise Formulės-1 taisyklėse ši vėliavėlė reiškė: “Didinti greitį ir jokiu būdu nestoti. Didinti greitį ir jokiu būdu nestoti”. Jo žmona ispanė, kadaise buvusi lenktynininkų gydytoja, atnešė kelias Koka-kolos skardines. Traukė iš gero odinio krepšio signalines raketas. Kraupu sakyti tų raketų spalvų prasmę. Baisiausia buvo tokia: “Priekyje katastrofa. Gali įsiliepsnoti gaisrininkų, medikų ir gelbėtojų įranga. Niekas jums nebegalės padėti. ” Tokių raketų šviesa dieną matyti penkis septynis kilometrus. Naktį daug toliau. Jų šviesos neužgožia juodi dūmai, net jei dega benzino cisternos, o dūmų stulpas pakilęs tris penkis kilometrus ir liečia debesis.
Niekas tokios įtampos negalėtų pakęsti. Tačiau ispanė galėjo. Ji ramiai skaičiavo. Žvelgė į asfaltą kuriuo šiureno dideliu greičiu lekiančių automobilių padangos ir skaičiavo. Skaičiavo mintimis pavasarius, smilteles matytas pajūriuose. Žmonių likimus ir rudenį  krentančių medžių sėklas. Skaičiavo vandens lašelius iškritusius per liūtis ir jos mintims niekas negalėjo sutrukdyti. Ji į pajūrį neskubėjo. Jos akis dengė brangūs akiniai nuo saulės. Plaukus gaubė šilkinė skarelė. Baltos spalvos rankos ir balkšvas veidas bylojo kad kaitri saulė jos nelepina. Kažką pasakė vyrui ir nusiėmusi akinius žvelgė į atlekiantį raudoną sportinį automobilį. Nebuvo nė mažiausio jos rankos judesio, kad  kas pasakytų kad ji siekia raketų. Atlėkę jaunuoliai nesuvaldė automobilio ir išlėkė į pasėlių lauką. Automobilyje atidengtu stogu aiškiai matėsi jų gražios aukštaūgės draugės, gurkšnojusios sidrą. Prišokę policininkai paprašė jų nesijaudinti, pažadėjo padėsią jų mašiną ištraukti, kai viskas pasibaigs. Kompanijai išlipus, mašina skubiai buvo uždengta maskuojančiu karišku brezentu, kad į ją kas iš pravažiuojančių neįsižiopsotų. Ispanė atidarė vieną Koka-kolos skardinę. Įtampa slūgo.
- Kas tas Orulis? – klausė vaikinai iš sportinio automobilio policininkų. Iš Vilniaus? Iš Klaipėdos? Gal paprašyti, kad su  biču rimtai pakalbėtų, jei jis jau taip negerai padarė?
Tuo tarpu jų aukštaūgės draugės nekoketavo. Labai romiu aukštuomenei būdingu stiliumi, dėstė savo mintis. Jų pagrindinis tikslas – pavasarį sėkmingai baigti sostinės Ozo vidurinę mokyklą.
Ispanė skaičiavo. Antrą Koka-kolos skardinę atidarė kai kelyje nevyko nieko įtartino. Įtampa slūgo. Lekiantys automobiliai sostinės link atrodė kaip paprasta kasdienybė.
Jau ne viena ispanė žinojo, kad greitai viskas pasibaigs. Mamos supo rankose vaikus ir bandė juos užmigdyti.
- Olulis, Olulis – krykštavo jie.
- Miegok vaikeli miegok. Ateis iš kaimo geri diedukai, sukapos Orulio mašinėlę spalvotais kirvukais. Nuneš į miškelį prie upelio kaip kaladėles. Pastatys namelį ant vištos kojelės. Orulis ten gyvens ir valgys tik kiaušinienę.
- Orulienę, orulienę
- Miegok vaikeli, nebus šiemet orulienės. Čia tik pernai sudužo ryte tėvelio virta kavytė. Ištepė vaiko rūbelius pabirusios uogytės. Stiklai pažiro į patalynę. Mišrainė surūgo bagažinėje ir gavosi orulienė. Miegok.
Avarijos vietoje jau buvo surinktos šukės ir surašyti popieriai. Mašinų kolona nerukus galėjo judėti tolyn. Įstrižai autostrados skrido keli kariniai sraigtasparniai. Jų pagalbos be abejo nereikėjo. Lakūnai apsuko ratą šiaip sau pažiopsoti. Orulis atsinešęs prie mašinėles kažkieno jam parduotą sulamdytą kapotą, ir porą sudaužytų žibintų, mąstė kaip juos susipakuoti.
Priėjusi ispanė prie susirinkusiųjų paklausė ar kas kalba vokiškai. Orulis atsakė pirmas:
- Ja, Ja. Javol, javol.
Ispanė nusišypsojo. Bet ištiesė ranką su Koka-kolos skardine policininkėms. Pasakė, kad Koka-kola tikrai gera – vokiška. Patarė nuėmus žuvis motociklistams nuo mėlynių, praplauti jiems žaizdas. Koka-kola labai gerai žaizdose tirpdo asfalto smalą. Ji pati taip dažnai dariusi lenktynėse ir dėsto šį dalyką stiuardesių kursuose. Taip pat tai puiki priemonė nuplauti asfaltą nuo dominančių detalių, tiriant aviakatastrofas. Ir šiaip tai puikus gėrimas vaikams kelionėje, nesakant kam jo dar galėtų prireikti.
Nors komisaras akies krašteliu žiūrėjo, kad kas Oruliui nesumuštų nosies, keli vaikai susitarę nusprendė vis tik  Oruliui atsilyginti.
- Labas Oruli – pasakė.
- Pasitraukit nevykėliai - sušnypštė Orulis – Matyt jau užsimanėt sisiuko, ar kito reikalo.
- Taip, Oruli – tvirtai tarė ryte pravirkęs berniukas – Kur čia galima nusivemti.
Policininkės tai išvertė į vokiečių kalbą. Ispanė paguodė Orulį parodydama randą ant savo rankos. Ranką ji nusidegino gaivindama lenktynininką, ant kurio degęs nedegantis kostiumas.
- Tegu nemeluoja. Matot kaip meluoja – atrėžė Orulis – Nedega nedegantys kostiumai.
Ispanė su vokiečiu linksmai nusijuokė. Pasakė, kad laikas ir jiems skubėti prie jūros. Orulis nespėjo prisiminti, kaip vokiškai ar ispaniškai vadinasi “gyvatės”. Lemeno kažkokius gyvačių pavadinimus.
- Aaaa. Kobra. Taip Kobra – pasakė vokietis. Linksmai pamojavo ir nuriedėjo plentu.
- Javol, ja, ja, Oruli, javol – juokdamasi spėjo pasakyti  ispanė, ir, į nedegantį kostiumą apdegintu, delnu pasiuntė Oruliui oro bučinį.
Orulis manydamas, kad tas bučinys jam taip pat “kaip nuo žąsies vanduo”, apsidairė ar neskraido aplink jį kokie muilo burbulai.
- Vis tiek per daug patenkinti iš čia nuvažiavo – nepamatęs burbulų pasiskundė Orulis.
- Durnas tu, Oruli – pasakė komisaras – “Kobra” autostradų policiją žmonės pravardžiuoja. Panašiai kaip mentais ar faraonais. Jei nuo tokių, kaip tu, nebūčiau  praradęs sveiko proto, tai gautum tu nuo manęs už tą žodį, Oruli, į nosį….
- Ko užmigot, pūgžliai – po trumpo susimąstymo, suriko komisaras – Nestovėkit išsižioję. Ne karališkas eskortas, o civilizacija plentu pajudėjo. Sukat lazdeles oru, delnais rodydami į jūrą ir penkiomis kalbomis kartojat “Greičiau”. Kiti delnus prie kepurių snapelių ir be paliovos du žodžiai: “gero kelio, gero kelio”. Judinkitės, kol Orulis dar ko naujo neprigalvojo. Aiškiai juk sakiau, kad iki ryto apie jį nieko nenoriu girdėti.
Pro šalį riaumojo galingi automobiliai. Du ties Oruliu susitrenkė minkštais bamperiais. Senamiestyje tai atrodytų siaubingu autoįvykiu. Tačiau čia niekam nekilo net menkiausios  minties sustojus pradėti vėl aiškintis. “Greičiau”- skambėjo penkiomis kalbomis.
Atostogautojams įsibėgėjus visu greičiu, komisaras atsisveikindamas Oruliui tarė:
- Oruli, tik būk geras, bent iki ryto, neišsibadyk akių į tas savo meškeres.