Pasaka apie tai, kaip pradingsta spalvos

Vieną rytą nubudęs ant kairiojo šono supratau, kad aplink darosi negeri dalykai. Apsižvalgiau kambaryje ir pamačiau, kad pusė mano turimų daiktų paslaptingai išbluko ir įgavo dulkių spalvą. Nerangiai atsikėliau iš lovos, kurioje užmigau po plytų spalvos apklotu, o pabudau po pilkšvu. Pagalvojau, gal tai sapnas, bet įsižnybus sau į nosį miražas liko. Pilkšvos buvo kambario užuolaidos, spinta, pilkšvi mygtukai, dantų šepetukai, pusė prekinių ženklų virtuvėje ir vonioje. Įdomu, bet niekada anksčiau nebuvau pastebėjęs tiek pilkumos savo kambaryje. Pamažu suvokiau, kad tai – raudonos spalvos ir jos atspalvių trūkumas.
Iš pradžių pamaniau, kad tai haliucinacija, ir kad reikia vieną sykį pabaigti vartoti alkoholį. Buvau pozuotojas Dailės akademijoje, kaip tik išvakarėse gavau nemažai pinigų ir vakare su draugais kaip nuliejom visiems pasaulio panteonų dievams. Neatsimenu, kada ir kaip grįžau namo. Įdomu, gal jau man parėjus butas dvelkė migdančia pilkuma?
Užsivilkau dabar jau pilką megztinį ir pažvelgiau į gatvę. Ten nebuvo nė lašelio rausvumo. Žalios, geltonos, mėlynos, o ypač pilkos spalvos – kiek nori. Makdonaldo iškaba pilka. Priešais mano langus stovėjęs raudonas opelis taip pat pilkas. Išsiviriau arbatos ant ugnies, kurioje tebuvo geltona ir mėlyna spalvos. Grupės „The White Stripes“ emblemoje ant mano kuprinės nebeliko raudonų dryžių. Paviršius buvo lygiai baltas. Pagalvojau, kad turbūt ir Jungtinių Valstijų vėliava tapo balta, liko tik mėlynas langelis žvaigždutėms. O mūsų ir Jamaikos vėliava dvispalvė. O Britanijos vėliavoje mažiau kryžių.
Ne, čia kažkokia nesąmonė. Kadangi namie nebuvo jokios galimybės sužinoti apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, nupilkėjusia laiptine išbėgau į gatvę. Įspūdis buvo slogus, tarsi po apokalipsės – visa gatvė buvo pilkšva ir kvepėjo dulkėmis. Tą kvapą buvau pajutęs ir namie – bet man tai nebuvo keista, kadangi nesu ypatingas švaruolis ir dulkių šluostymą laikiau paskutiniu dalyku, kurį galėčiau nuveikti šiam pasauly. Bet šitas kvapas - dulkių, smogo ar velniaižin ko, buvo toks aitrus, kad vertė čiaudėti ir šluostytis nuo ašarų akis. Pažvelgiau į praeivius. Dalis jų, daugiausiai moterys ir jaunuoliai, čiaudi ir intensyviai valosi nosis. Bet jų veidai nėra raudoni, jie balkšvi arba nupilkėję. Tai kažkokia epidemija, kažkoks užkratas, o gal, neduok Dieve sprogo atominė elektrinė?
Perėjau keletą kvartalų ir pagaliau viename senamiesčio skersgatvyje sutikau pažįstamą jaunuolį, nepaprastai pabjurusios nuotaikos, taip pat sergantį. Paklausiau jo, kas vyksta. Tasai piktai burbtelėjo, kad vertėtų skaityti laikraščius ir nuėjo tolyn gatve. Apsisukau ir stebėjau šio paprastai linksmo žmogaus eiseną, kurioje atsispindėjo kažkoks atšiaurumas.
Apskritai, žmonės buvo pasikeitę. Liūdni, pavargę ir susvetimėję, jie skubėjo kas sau, nesikalbėdami, nesijuokdami, nepokštaudami. Tokių žmonių dar vakar buvo daug, jų visada atsiranda tame rajone, kuriame gyvenu. Pamaniau, kad liga ar rūpesčiai žmones daro liūdnus, piktus ir net agresyvius, ir neverta per daug ant jų pykti.
Pirmą iš pažiūros laimingą veidą pamačiau tik kažkokios kavinės vitrinoje. Tai buvo vieno valdžios pareigūno veidas. Jis švytėjo sveikata, bet nebuvo rausvas. Jis buvo skaisčiai gelsvas, it pranašo auros apšviestas. Veidas džiaugėsi, kad pagaliau tai įvyko – kad Partija ir Vadas sutarė dėl raudonos spalvos paskelbimo uždrausta. Pasirodo, šiąnakt lazerių laboratorijoje buvo baigtas gaminti fantastinis aparatas, turėjęs spinduliavimo būdu prasiskverbti ir sunaikinti raudoną spalvą su visais jos atspalviais visoje mūsų šalyje. Tam įsakymą davė Ąžuolų Partija, bet sutiko ir kiti. Ta pati Partija prieš kelis mėnesius buvo atėmusi iš kaimiečių paskutinius surūdijusius pjautuvus, o iš darbininkų – atšipusius kūjus. Kažkas tam mėgino priešintis, bet Seime gavo kūju per galvą. Jo likimas nežinomas. Šiais laikais, kai amžinybė trunka akimirką, susikaupia vis daugiau nežinomų likimų, klajojančių po naujus blokinius arba prestižinius rajonus. Tik dalis tų likimų išaiškėja ir pasklinda, o kiti stebi tave ir gąsdina visokiais nusikaltimais ir košmarais.
Dingo raudona spalva. Turbūt yra ką veikti Dailės akademijoje? Iš tikrųjų, šio pilko pastato koridoriuose būriavosi žmonės – dėstytojų patariami, studentai taškėsi mėlyna, žalia, gelsva ir kitom spalvom, bandydami gelbėti paveikslus nuo visa ėdančio dulkių spalvos sluoksnio. Tai buvo tiek studentų, tiek dėstytojų, tiek praeitų amžių darbai. Visur buvo girdėti aimanos arba piktas juokas. Tvylojo tabako ir pigių cigarečių aromatas.
Pamačiau nepažįstamą dailią merginą, kuri linksmai juokėsi ir rodė savo sveikai baltą liežuvį, o jos lūpos buvo mėlynos. Ji man priminė grupės „The Cure“ vokalistą viename klipe, todėl pasiūliau jai išeiti laukan parūkyti. Juokaudami mes svarstėme, kokios spalvos šiemet bus Kalėdų senis ir kokie bus Makdonaldo firminiai ženklai. Gal skaisčiai balti užrašai juodam fone? Greito maisto užkandines išpuošus kaukolėm ant juodų vėliavų, matyt, kokakola bei hamburgeriai susilauks ir metalistų dėmesio.
Taip juokaudami užbėgom į kavinę, kurioje pilkuma neerzino, nes visos sienos buvo egiptietiškai gelsvos. Raudonas vynas buvo jau pradingęs, taigi apsistatėme alaus bokalais ir išsikalbėjome apie viską viską. Ryte nubudę pilkajame mano antklodės kokone, dar ilgai nenorėjome pramerkti akių.
Tos Kalėdos buvo žalios, po miestą bastėsi palmių lapais ir tolimų kelionių pasiūlymais apsivyniojęs Kalėdų senis, o ji tapė mano portretus maišydama geltoną ir mėlyną spalvas.