Riba ( pabaiga )

Aš sėlinau. Pirštų galiukai vos lietė žemę. Pamišau kvėpuoti, širdis nurimo, bijojo išsiduoti. Aš tapau tyla. Toje tyloje ranka taip spaudė kirvio kotą, jog medis nebyliai vaitojo. Kiekvienas žingsnis artino prie laboratorijos durų...
***
- Šis žmogus sukraus mums kapitalą, - daktaras buvo patenkintas.
- Jo košmarai turės pasisiekimą, - asistentas baigė ruošti dar vieną juostą.
- Ne šiaip kokie košmarai, - daktaras šyptelėjo. – Jis nesapnuoja žmogiškų sapnų...
- Įdomu, ką sapnuoja dabar? – asistentas atsisuko į daktarą. – Gal žvilgtelkim?
***
Atidariau duris. Abu sėdėjo, žiūrėdami į monitorius.
- Įdomu... Žiūrėkit, juk tai laboratorija. Mūsų?..
Daktaras žvelgė į ekraną. Ir staiga abu vienu metu atsisuko į mane. Buvo malonu žiūrėti į siaubo iškreiptus veidus.
- Tai neįmanoma... – tarsi bandydamas save įtikinti tarė asistentas.
- Aš ir taip manau, - mano veidą aplankė ta reta šypsena: nuo ausies iki ausies. – Kur gi riba, Daktare?
Kirviu sudaužiau visą jų įrangą. Jie nejudėdami stebėjo mano siautėjimą.
- Sveiki atvykę į košmarų karalystę! – sukrankiau tapdamas varna. – Kuo pageidaujate pavirsti?..
                ... buvau jiems gailestingas: asistentas, slieko pavidalu, buvo užmautas ant kabliuko, juo buvo sugautas nemenkas karšis; daktaras, virtęs drugeliu,  išgyveno visas jo virsmo stadijas ir... žuvo nuo žvakės liepsnos.
***
Pabusti buvo nelengva,... o atsistoti – dar sunkiau. Keletą minučių stovėjau bandydamas išlaikyti pusiausvyrą. Dar po keleto minučių atsigavo galva. Žinojau, ką turiu padaryti. Nuėjau į kabinetą šalia laboratorijos. Čia radau seifą...
Keliavau pirmąja klase. Kruizinis laivas plukdė po nežinomas man šalis. Širdis džiaugėsi laisve. Galvoje gimė pažadas, netikėtai pačiam sau, ištariau jį garsiai:
- Daugiau jokių sapnų!
              Žodžiams dar nespėjus sugrįžti aidu – pavirtau jūros banga, besidaužančia į statų krantą...

2003 07 06
Mantas