13 su puse S. van Balandžio akimirkų. Pirma dalis

Buvau aš visai mažutis, kai tėvas i darbą įkinkė.
Davė man lazdą medinę ir į laukus su karvėm pragynė.
Neklausė manęs tos karvutės, visai suvaldyt negalėjau,
Kol mintis paskutinę sekundę į mano nekokią galvą atejo.

Pamąsčiau, kam čia sėdžiu, juk karvės kur namai pačios žino,
Išėjau pas kaimynų Antaną, pasiskolinti seno vežimo.
Bet Antanas kumščiu pagrūmojo ir pasakė, kad aš niekam tikęs,
Ir todėl vežimo beračio jis man skolinti tikrai nelinkęs.

Tada pajutau tokį pyktį, kaip niekad siaubingą
Kažkodėl panorėjau iškrėsti tam Antoškai kažką  jau madinga.
Tris dienas tris naktis pragulėjau, kol tobulą planą sudėjau,
Dabar tam Antanui bus riesta, todėl, kad taip panorėjau.

Buvau jau viskam pasiruošęs ir į žygį išeit jau žadėjau,
Bet lopeta parskrido i galvą ir tik tėvuką laimingą regėjau.
Pasirodo tos karvės kvailokos, tris dienas namo neparėjo,
Ir dabar dėl visko aš kaltas, tėvas daug barti žadėjo.

Prasėdėjau aš trejus metus tvarte, su karvėm kalbėti pramokau,
Prasklendė tada tėvas skląstį ir aš iš džiaugsmo pašokau.
Pamaniau, kad jis man atleido ir dabar apkabins iš džiaugsmo
Pasirodo vėl siunčia su karvėm, prie to didelio lauko.

Taip tampiaus aš kol sukako man dešimt, susenau aš siaubingai
Nusiuntė mane į mokslus, bet padarė jie žiauriai klaidingai.
Ne kunigu norėjau  aš tapti, o Antaną begėdį pamokyt.
Tad nieko nelaukęs paklausiau girtuoklio, namo kelią parodyt.

Dėdulė pasirodė besąs geras, man viską tiksliai išdėstė,
Tik gaila, kad buvo užgėręs ir pėdas mano išmėtė.
Nugrybavau aš į kažkokį  kaimą, žmonės jį Vilnium vadino,
O kaip tenais sekės - sužinosi iš mano kito prisiminimo.