Milda (2)

Meninio filmo žiūrovai taip ir pasakytų – ji šito vyro moteris. Jis jos nevertina, nes nesuvokia, kad tinkamesnės moters jam ... neatsirastų. Jis gi kupinas išdidumo, įsitikinęs, kad visos moterys ir merginos nuo šešiolikos (bent jau taip jis mano. O šešiolikmetėmis mokama apsimesti nuo trylikos ir kartais įmanoma net būnant trisdešimties) - jo. Todėl, žodžiu, ir visa kita, - be amžiaus ribų. Jis taip atsainiai įpratęs priimti jos patarnavimus, tarsi taip ir turėtų būti, ir jis, o ne ji, darytų paslaugą. Ji pilka ir blanki kaip kasdienybė pagirių rytą, kai taip norisi, kad kažkas parneštų alaus ar mineralinio, paduotų sudrėkintą rankšluostį, išklausytų prakalbos apie gyvenimo beprasmybę ir nuvalytų apvemtus klozeto kraštus. Tiesiog privalo būti kažkas suprantantis be žodžių, nesiginčijantis, nesišvaistantis patarimais ir nereaguojantis į užgauliojimus. Na, bent jau tylintis ašarotomis akimis. Tik ko joms ašaroti, juk jis jai viską leidžia.
Regėdama šį sapną Milda kiekvieną kartą klykia: „Baik žemintis, spjauk jam į snukį! Nebūk nelaiminga, be laiko susenusi, pažvelk į kitus vyrus! Nemylėk taip beprasmiškai! Atsipeikėk, sese... “ Bet žodžiai be garso, patarimai be atsako. Kvailoji, kantrioji pelytė velka savo jungą, nesidairydama į šalis.

Ji – šlykštaus vyro moteris ir Mildos košmaras. Jos vardas – Zara ar Zaina ar, - atsibudusi Milda negalėdavo jo atsiminti.
Kankinosi sapnuodama  tą nesibaigiantį moters nusižeminimo serialą.
Dabar nebesikankina naktimis. Nuo tada, kai suprato, kad paniekintosios vardas – Milda. O košmaras – tai kasdienybė, kurioje egzistuota iki šio supratimo.
Aš nenoriu gyventi, kaip ta Milda.
Bet aš ir esu ta Milda.
Man norisi išpūsti šerkšno ugnį į orą lauke ir laike prieš Kalėdas. Norisi išgerti šiltame bare ir po to pasinerti į gruodžio šaltį gatvėje. Bet negaliu. Namie vaikas. Tik ilgesingai žiūriu pro langą.
Milda... Milda sėdės namie, ruoš vakarienę vyrui, kuris gal grįš tik iš ryto. Milda, nusilenkusioji... Pareigai. Kurios vardas ryškiau išdegintas ant jos  pradedančių žilti plaukų nei nusikaltėlio žymė ant kaktos... Milda, kuri nebegali kaukšėti senamiesčio grindiniu, garsiai juoktis naktyje, verkti netikromis ašaromis (bet efektingai), nes verkia tikromis, nuosavomis, iš širdies, kai niekas nemato... Juk tam laiko pakanka. Milda... Puošianti Kalėdų eglutę, sukanti galvą dėl kalėdinių dovanų visiems giminėms ir artimiesiems, siuvanti naujametinį apdarą vaikų šventei ir pergyvenanti, ar jos naujametinės vaišės patiks vyro draugams. Milda, kurios kasdienis, dvikartinis – dieninis ir vakarinis- makiažas pavirto į lūpų nusidažymą kartą į mėnesį, Milda, kuri neturi laiko nagų dildei, jau nekalbant apie nagų laką, ar pedikiūrą, Milda, kuri pamiršo, kada paskutinį kartą pirko naują drabužį sau, Milda... Kur tu?
Rožinėse miglose, kurios išbluko iki pilkumo? Ateityje, kur prabangūs apmušalai nutriušo? Prisiminimuose, kurie sutvisko auksu? Ar dabartyje? Kur nebematai savęs?
Milda prieina prie puodo. Su verdančia vakariene, ar pusryčiais vyrui. Plovas. Tegu ir būna kaip plovas. Ir pribarsto... ne nuodų. Pipirų. Raudonųjų, karčiųjų. Tegu pajunta skonį. Tikro azijietiško plovo skonį. Jos meilę jam.
Aš – Milda. Milda – tai aš. Mane pagaliau išauklėjo. Dingo mano blogosios savybės: arogancija, egoizmas, išdidumas, išlepimas. Ko gero, su jomis išėjo ir savigarba. Trinktelėjusi durimis.
Aš nesijaučiu geriau, aš net nesijaučiu gerai ar net patenkinamai, nes aš iš vis niekaip nesijaučiu. Praradusi savo ydas, tapau bejėge. Nebemoku pykti. Mano tūžmas nuo pasirinktų aukų nubėga kaip nuo žąsies vanduo. Jie tiesiog nekreipia į mane dėmesio, nes aš – Milda. Na, taip, Milda... Ne ta, kuri žiemos naktį vienplaukė ir įraudusi gali grįžti namo balansuodama  šaligatvio borteliais.
Aš sirgsiu, man jau kyla temperatūra. Aš karščiuoju. Gulėsiu baltuose pataluose glebiai sunėrusi rankas. Bet -  ne, staiga susivokiu. Jei ir sirgsiu, vis tiek turėsiu pasirūpinti vaiku ir namais ir bejėgiškai svarinti rankų negalėsiu. Tai kam tada sirgti ir dejuoti. Juk aš – tik Milda. Padejuosiu, bet kur man dingti. Aš visada dejuoju ir skundžiuosi.
Patrinu savo baltą riešą. Venos atrodo vylingai. Koks reginys, kokia sensacija. Net mano vyras, pagalvotų, kad man gal tikrai buvo dėl kažko sunku. Vargšė Milda... Kodėl ji taip padarė? Aš visada sakydavau, kad buvo per daug išlepinta. Nepagalvojo apie vyrą, vaiką...
Stop. Tikrai negaliu nusižudyti. Man gaila mamos ir vaiko. Turbūt aš juos myliu?
O kaip man vėl pamilti save?
Kartais aš visai nebenoriu, kad vyras pareitų namo. Man taip gera, kai niekas savo elgesiu nerodo, kokia aš silpna ir kvailai miela moterėlė.