Pasaka – 30, 31

30. Urvo labirintuose

Mantui ir lovliams dabar reikėjo įveikti požemio labirintą ir išeiti į tiesųjį urvą. Jie dar nieko nežinojo, kad ten prie pat išėjimo jų laukia didieji urvo akmenys, kurie iš urvo, kam nors į jį pakliuvus, turėjo išskristi kaip didelių patrankų šūviai.
– Nežinia, ką šitame labirinte mes galime sutikti, – neryžtingai iškišęs galvą iš kišenės ir jausdamas šaltą tamsaus urvo dvelksmą, prabilo Juodis.
– Mantai, sėdėk ant šluotos ir būk viskam pasiruošęs. Rankoje laikyk kibirkštį ir pajutęs ką pavojingo, nedelsdamas mesk ją. O šluotai įsakyk, kad įsidėmėtų kelią, kuriuo skrenda ir atsidūrusi į akliną urvo galą, į jį daugiau nebegrįžtų, o ieškotų kito išėjimo, – tarsi ilgą maldą sukalbėjo išlindęs iš kišenės Žalis.
Mantas paklausė savo draugų gerų patarimų ir, paėmęs į dešine ranką kibirkštį, pradėjo skristi iš urvo. Už pirmo posūkio ant jo šoktelėjo trigalvis slibinas. Mantas pagalvojo, kad tai pamėklė ir nemetė kibirkšties. Tuoj pat pajuto iš slibino nasrų paleistos ugnies deginantį karštį ir vos spėjo kaire ranka uždengti akis, kad jos neišdegtų, o dešine metė kibirkštį. Suošė, sutraškėjo tarsi prie jūros audroje lūžtantis medis, subangavo urvas mėlyna liepsna ir slibinas, virsdamas šviesiu debesėliu, pamažu išsisklaidė ir išnyko.
– Ar neapdegei? – klausė galvą iškišęs Mėlynukas.
– Truputį, bet spėjau užsidengti akis, – atsako Mantas. – Bet kol kas matau gerai ir tuoj pat skrisime toliau.
– Mantai, gal kibirkštį paleisk pirma savęs... Tegu ji nuvalo kelią ir sudegina visus, kas trukdys mums skristi. Pamėklių ji nepaisys, o tikrąsias pabaisas ir žvėris sudegins, – sako į labirinto tamsą žiūrėdamas Žalis.
– Teisingai. Kadangi kibirkštis truputį šviečia, mes matysime ne tik kur skrendame, bet ir kokie pavojai mus tyko nukritus ant žemės, – apsidžiaugė Mantas.
Ir jie vėl pajudėjo. Dabar skrisdami jie pamatė kiek urve daug mirties duobių, kurių jie negalėtų išvengti, jei neturėtų skraidomosios šluotos ar dėl kokios nelaimės nukristų nuo jos. Duobėse buvo prismaigstyta aštriausių, kaip tikrų peilių, uolos nuolaužų, kai kur matėsi tarp jų deganti ugnis, kitur – susipainioję, vis pakilusiais nuo žemės galais judantys ir labai į ilgus smauglius panašūs stori šniūrai. O gal tai buvo ne šniūrai, o margos ir storos gyvatės, jie aiškiai įžiūrėti negalėjo.
Tačiau ir skrendant jų tykojo ne tik visą urvą užtvėrusios ir išžiotais nasrais puolančios pamėklės, bet ir tikri padarai – aštriadančiai riaumojantys dinozaurai; sulig arkliu išaugę liūtai, kurie šokinėjo iki pat urvo lubų; bjaurūs, sienomis ir lubomis ropojantys driežai ir gyvatės, kurie tarsi vilkai kaleno nematomais nuodingais dantimis ir laukė pasirodant kokio nors grobio. Kai prieky Manto skrendančioji dagioji kibirkštis užkrisdavo ant jų, pasigirsdavo tarsi audroje šniokščiančios jūros ošimas, paskui tarsi toli kalnuose sugrumėdavo griaustinis ir sudeginti padarai virsdavo šviesiu, greitai besisklaidančiu debesėliu...
Keletą kartų šluota atsidūrė į aklavietę, bet tuoj apsisukdavo, grįždavo atgal, ir suradusi naujo urvo atsišakojimą, tęsdavo kelionę. Kol jie išsikapstė iš labirinto, praėjo dvi ilgos dienos ir dvi naktys. Labai pavargę jie atsidūrė prie tiesiojo išėjimo, kurio gale jau spindėjo dienos šviesa.

31. Išėjimas

Kai Mantas tiesiojo urvo pradžioje sustojo, lovliai pasivertė vėl normaliais. Susėdo urvo pakrašty ir tarėsi, ką daryti toliau.
– Aš galvoju, – tarė Juodis, – kad iš šio urvo tas didžiulis akmuo, kai mes su Mantu lauko pusėje budėjome prie urvo, išskrido ne šiaip sau... Jei mes tik eisime, paleistas toks akmuo mus visus gali sutrinti ir sulaužytų į smulkiausius gabalėlius ir kaulų niekas nebesurinks...
– Čia gali būti taip pat, kaip su prieškambario dėže, iš kurios tik vargais negalais beišsikapstėme... – pritarė Mantas.
– Tai pirma mums į urvą reikia kažką paleisti, tegu pajuda ten ir tada viską savo akimis pamatysime, – atsiliepė Žalis.
– Bet mes po ranka nieko neturime ir išbandyti nieko to, ką siūlote negalėsime... – nusiminęs pridėjo Mėlynukas.
– Bet, kai rausėte mažąjį urvą, irgi jokio gyvio nepaleidote, o akmuo vis tiek ėmė ir išskrido, – prieštaravo Juodis.
– Tai gal ir dabar užtenka kokio menko daikto, kad pamatytume ar urve kas nors atsitiks, ar ne, – pasakė Žalis.
– Palaukite. –Sustabdė visus Mantas. Jis paima ant žemės gulėjusią uolos nuolaužą ir atsivėdėjęs meta urvo gilumon, ten, kur žėruoja dienos šviesa užlieta urvo išeinamoji anga.
Tuoj pat įvyksta tai, apie ką jie nedrąsiai galvojo: iš pačios urvo sienos išvirsta didžiulis akmuo, kuris uždengia visą urvo plotą. Po to Mantui ir lovliams pasidarė neapsakomai karšta ir oro banga juos numetė gilyn į labirintą. O didysis akmuo, tarsi nematomos rankos pastūmėtas, triukšmingai daužydamasis į urvo sienas ir viršų pradeda riedėti, paskui skristi ir galiausiai išsiveržia pro angą su tokiu švilpesiu ir dundesiu, tarsi į urvą būtų suskridusios devynios vėtros ir devyni perkūnai...
– Va, kas mum būtų atsitikę, jei būtume bandę eiti iš urvo, – liūdnai ištarė Juodis.
– Bet ką mes toliau darysime? –nerimo Mėlynukas. – Juk amžinai čia nesėdėsime...
– Galvokime visi. Gal ir čia gali mus išgelbėti dagioji kibirkštis. Juk ji akmenis sudegina kaip ir visus kitus daiktus, – pastebėjo Žalis.
– Gera mintis. Tik reikia pamatyti iš kurios vietos tie akmenys išsirita, – sako Mantas.
– O, tai nesunku. Meskime dar vieną akmenį ir visi žiūrėdami tikrai turime pamatyti tą vietą... – sako Juodis.
Kai nustatė tą urvo sienos vietą iš kur krenta akmenys, tada Mėlynukas prislinko su savo kibirkštimi ir kai tik ją metė, iš karto didžiausiu šuoliu nušoko atgal pas savo, už urvo kampo pasislėpusius draugus. Jie visi stebėjo, kaip trys didžiuliai liepsnos ir dūmų pliūpsniai prasiveržė iš sienos, paskui viskas nutilo, dūmai pamažu išsisklaidė.
– Tai gal tik trys akmenys ir bebuvo likę? – netikėdamas savo akimis klausia Žalis.
– Netikiu, kad taip lengvai mums pavyktų pasprukti iš šio urvo, be akmenų bus dar visokių žabangų pridėta– pridėjo Mantas.
Po to jie nuėjo prie sudegusių akmenų ir pamatė sienoje žiojėjančią didžiulę skylę, kuri toliau virto į dar vieną gilų ir neįžiūrimą urvą.
– Tai gal jau galime skristi? – nekantravo Mėlynis
– Išbandysime, tada ir nutarsime. – atsakė Žalis.
Jie keletą kartų į urvą metė uolos atplaišas, bet jokie akmenys nebeskrido, tik urvo anga sušniokšdavo stipriu viesulu, kuris išskrisdavo per urvo angą ir išnykdavo tolimoje erdvėje.
– Akmenų nebeliko, bet tas viesulas taip pat gali mums pridaryti eibių ar net negyvai pritrenkti, – sako Mantas.
– Bet kai akmenų nebeliko, gal ir nebeužmuš. Smarkiai išmes pro angą ir gal tuo viskas pasibaigs. – sako Žalis.
– Tikriausiai taip ir bus. – pritarė Juodis.
– Siūlau keletą valandų čia pat pailsėti, o po to bandysime įveikti paskutinę kliūtį, – sako akis merkdamas Mantas ir čia pat ant akmens grindų išsitiesė poilsio.
Jam niekas neprieštaravo ir po kelėtos minučių urve įsivyravo mirtina tyla.