Kaip Jonelis pinigus pažino (koveris pagal J.Žemaitę)

Kaip Jonelis pinigus pažino
(copyright – J.Žemaitė)

Nebeatminė Jonelis, kuomet jis ministerijoj pradėjo tarnauti. Jo tėvelis Seime, kartą net prie mikrofono priėjo, bet seimūnų daug ir visi prie lovio netilpo. Iš vaikų būrio Jonelis pats vyriausias; vos prakuto, tėvelis tuoj ministerijon ir įtaisė. Kol išmoko skaityti, rašyti, kiek sykių į sprandą gavo! Nė į jaučio odą nesurašytum. Bet va, litų niekaip nepažino, nors su pančiu duok!
Bet sykį gerą ministerį išrinko – Adulį. Tai tas pervežė iš banko kelis litus ir duodamas Joneliui, kalbėjo:
– Na, laikas mokytis pažint. Jau septintus metus sėdi, laikas pradėti ir imti.
Jonelis ėmė litus vartyti. Vaje! Tai gelsvi kaip meduolis, tai melsvi kaip Adulio šlipsas. O skaičiai tokio aiškumo – Jonelis net aiktelėjo.
– Nevėpsok nosį įkišęs! – subarė ministeris Adulis. – Eik duris atidaryk – gal kas kyšį atnešė.
Jonelis užmiršęs ir į batus įsispirti, basas nustraksėjo iki durų, bet nematė nieko – taip akyse tie litai mirgėjo.
Įsliūkinęs vidun Baltaragis, pasiglėbesčiavo su Aduliu ir sako:
– Norėčiau Urduvės malūną privatizuoti už kelis šimtus litų, o čia tamstelei pora šimtų tūkstančių.
– Loską žinai, – nušvito Adulis ir tik brūkšt! brūkšt! ant kažkokių popierių parašą.
O Jonelis bandė perskaičiuoti litus, bet širdelė tik skausmu tvinkčiojo – nepažįsta jis jų ir gana! 
Ir tada ministeris Adulis ėmė vartyti litus rodydamas paveikslėlius. Jonelis užsikvepęs stebėjosi. Vienas litas – bobutė ir bažnytėlė su kryželiu. Penki litai – dieduks, pasipūtęs it būgnų karalius. Dešimt litų – muitininkai… ne, va, lėktuviuks, tai musėt būsią lakūnai. Dvidešimt litų – vėl dieduks, bet rūstus kaip prokuroras, o ta pilis panaši į Adulio vilą. O šimtinė tai gražiausia – ale, koks čia miestas nupaišytas? Krokuva? Paryžius? O gal Bagdadas?
– Na, – sako ministeris Adulis glostydamas Jonelio galvelę, – pakaks vėpsoti, laiks žmoniškai išmokti imti. Paveizėk kiek žemės sklypų dar liko neprivatizuota! Žiūrėk, – gnybė jau ministeris, – neužrašysi mano giminaičių vardu kokio sklypo, litais snukį ištaškysiu!
Skaudu Joneliui, ministerio įžnybtam, tad dar karščiau į litų pažinimą pasinėrė. Po žiemos ir kyšius imti pradėjo. Vienok, ne taip sekėsi, kaip tikėjosi. Pirmiausia labai slėpti kyšį reikėjo, o ir bijojo, kad koks žurnalistas visko nesuveizėtų ir trigubų pinigų už tylėjimą nepaimtų.
Sykį ministeris Adulis pasiuntė į Maišiagalos miškus kyšio paimti už kažin kokį kontraktą. Kai Jonelis atkako į sutartą vietą, ponai jau laukė, kyšį atkišę. Paveizėjo Jonelis ir lyg smūgis į pakaušį! Vaje, nematyti pinigai!
Laimei, čia pat benedžiojęs pats Algirdukas, ministerio viršininkas. Jonelis prišokęs prašo:
– Pasakyk man, kaip tas pinigas vadinasi?                   
– O skaičius ar pažįsti, mulki?
– Mažne visus, bet to pinigo niekaip nepermanau.
– Na tai įsidėmėk! Tai vadinasi do – le – ris! – sykiu Algirdukas taip Joneliui suko ausį, kad ši paraudo kaip musmirė, o pats kaip burokas iškaito.
O Jonelis ašarą ištryškusią braukią, bet širdy džiaugiasi dolerį pažinęs.
Daugybė randasi tokių Jonelių, kur trokšte trokšta mokslo, bet gerų bičiulių, pusbrolių, dėdžių, tetų stoka slegia juos tamsybėje.
Jaunime, kol laikas, pinigus pažink!