Mmm..meilė (5 dalis)

- Čia jis mane skaudina, o jo akys žibėjo tik todėl, kad aš su mini sijonėliu ir matosi mano kojos.
Neskaudink jo. Tai dar viena lėkšta frazė šiandien.
- Žiūrėk, tavo nuotraukos. Tą su berniuku galiu ištrinti?
- Baikit juokus, pone. Man ją atspausdinkit, prašau. Ir dar tą trečią.
- Na gerai. Nori po aštuonias ar po keturias nuotraukas? Galiu padaryti ant vieno lapelio po keturias tokias ir tokias. - tęsia.
- Žinoma. Kiek?
- Šeši. Beje, aš Emilija, kreipkis į mane kada tik panorėsi.
- Aš Mišelė.
- Labai malonu.
- Ir man.
- Imk, - paduoda man nuotraukas.
- Sudie, - išbėgu iš salono. Tada grįžtu. Paduodu septynis litus ir nepalaukusi grąžos, dingstu.
  Dabar mažiausiai noriu susitikti Modestą. Po to, kaip jis pasielgė, nenoriu jo matyti. O gal noriu? Vis dėl to, jis savaip žavus.
  Atrodo mano noro auksinė žuvelė neišpildė. Už kokių trisdešimties metrų stovi Modestas su kokiu tuzinu lelijų. Nusprendžiau apsisukti ir praeiti, kol jis manęs nepastebėjo. Tačiau, veltui. Jis mane pamatė, bet nepuolė vytis. Taip, tos gėlės ne man. Staiga prie jo prieina kita mergina, jis ją apsikabina ir į kišenę įdeda raštelį. Ji perskaito, kas parašyta tame popieriuke ir tyliai nusijuokia. Tada pati apkabina Modestą, kažką sukužda ir pabučiuoja į skruostą. Tas mažius nori, kad imčiau pavyduliauti. Ne, neišdegs. Taigi, taigi, taigi, pasirodo jis turi merginą.
  Grįžusi namo atrodau pasibaisėtinai. Kai bėgau nuo to mažvaikio, susivėliau, o iš mano makiažo nieko neliko.
    Išgirstu durų skambutį. Turbūt grįžo bum-bum-tra-lia-lia. Ne, tai ne ji. Atidarau duris ir pamatau gulinčias lelijas. Geras pokštas. Šalia raštelis. „Nepyk. Modestas“
    Pokštininkas. Mano, kad susigraudinsiu ir, ir, nulėksiu pas jį. Na jau ne.
    Nueinu miegoti. Tikiuosi, kad pabudus suprasiu, jog visa tai buvo tik sapnas.
    Dabar jaučiu, kad mane kažkas laižo. Seilėjasi... Ne!
- Kas yra, Tera?
- Vuf vuf vuf.
- Nori į lauką?
- Vuf.
  Apsirengiu, pasižiūriu į laikrodį. Dar tik pusė dešimtos. Mano šeštadienio filmas prasidės po dešimties minučių. Kai einu į parką, galvoju, kaip būtų klaiku dabar drybsoti lovoje. Tada neičiau su šuniuku į parką, nekvėpuočiau grynu oru ir išryto jausčiausi taip, lyg visą naktį būčiau gėrusi.
  O ne, ten tas, tas, kurio vardo nenoriu minėti. Ten... Modestas. Ką aš jam pasakysiu? Kad jam atleidžiu? Už ką?
  Išgirstu mamos balsą:
- Mišele, kelkis, jau pusė vienuolikos.
- Mmm...
- Kelkis, sakau.
- Aha.
- Mišele, Terai kažkas negerai!
- Ką? Kas? Kur ji?! - išsigandusi suspiegiu.
- Jai viskas gerai. Matau, kad tik tokiais būdais galiu tave pažadinti.
  Tai buvo tik sapnas, tos gėlės, parkas ir Tera, kurią veduosi pasivaikščioti. Ir Modestas. Modestas...
- Mišele, - rimtu žvilgsniu žiūrėdama į mane taria sesuo, - ką tik supratau, kaip tave myliu.
  Taip, kurgi ne. Jai vėl reikia pinigų. Turėčiau pareikšti jai komplimentą, kad ji labai kūrybinga.