Kaip mes nuridenome vieną poną

Vieną kartą, neatsiklausęs Namų ūkio bendrijos (toliau- NŪB), ponas V. išsiskalbė savo kojines.
Mes buvome pasipiktinę, ypač ponas NŪB pirmininkas Zenonas Z., padorus žmogus, be to, kilęs iš geros šeimos.
- Kaip jis išdrįso! - šaukė ponas NŪB pirmininkas Zenonas Z. - Ką jis nūnai sau mano?!
Mes taip pat šaukėme:
- Kaip jis išdrįso?!
O kiti šaukė:
- Ką jis nūnai sau mano?!
Ir labai piktinomės.
O ponia Eleonora Mikalda H. piktinosi labiausiai. Ji iškėlė klausimą:
- Iš kur, iš kur, aš klausiu jūsų, iš kur jis gavo MUILO?!
- Taip, taip, iš tiesų! - šaukėme mes, o NŪB pirmininkas užvis garsiausiai (jaunystėje buvo lankęs chorą).
- Be to! - sušuko Eleonora Mikalda H., - be to!
- Taip, be to! - klykėme mes (ponas NŪB pirmininkas Zenonas Z. valėsi plikę ir tuo tarpu nešaukė).
- Be to! - klykė Eleonora Mikalda H., - juk pas mus nėra vandens!
- Vandens! - sušuko ponas NŪB pirmininkas Zenonas Z. - Kaip jūs drįstate sakyti, kad pas mus nėra vandens?!
- Kaip jūs drįstate sakyti, kad pas mus nėra vandens! - šaukėme mes. Ir, tiesą sakant, jau ketinome užmušti ponią Eleonorą Mikaldą H.
Tačiau ponia Eleonora Mikalda H. tarė:
- Nebandykite manęs užmušti. Aš turiu tris nepilnamečius vaikus.
- Tai štai kas daužo lemputes laiptinėje, - griežtai pasakė ponas NŪB pirmininkas Zenonas Z.
- Tai štai! - sušukome mes. Bet staiga kažkas prisiminė, kad mūsų laiptinėje apskritai nėra lempučių. Tas kažkas buvo ponas V., tas pats, kuris be NŪB leidimo išsiskalbė kojines.
Ponas V. tarė:
- Ponai, mūsų laiptinėje apskritai nėra lempučių!
- Taip, taip! - sušukome mes ir atsigręžėme į poną NŪB pirmininką Zenoną Z.
Ponas NŪB pirmininkas Zenonas Z. nusivalė prakaitą ir pasakė:
- Ponai, prašau skirstytis. Jau vėlu.
Bet mes pajutome norą jį užmušti ir pradėjome tampyti už švarko skvernų. Ponia Eleonora Mikalda H. tampė užvis stipriausiai.
- Nėra net prakeiktų lempučių! - šaukė ji.
Tuomet ponas V., tas, kuris išsiskalbė kojines, sugalvojo, kokiu būdu geriau užmušti poną NŪB pirmininką Zenoną Z.
- Klausykite, - pasakė ponas V., - mes jį nuridensime nuo laiptų!
Ir mes nuridenome poną NŪB pirmininką Zenoną Z. nuo laiptų.
Po pirmojo nuridenimo jis liko gyvas ir netgi bandė mums kažką pasakyti.
Ponia Eleonora Mikalda H. tarė:
- Ridenkime dar kartą! - ir nusikvatojo.
Tuomet ir mes nusikvatojome:
- Ridenkime dar kartą!
Ir nuridenome dar keletą kartų. Po to, palikę pono NŪB pirmininko Zenono Z. kūną laiptinėje, išgėrėme šampano ir truputį pasišokome.
Mums besišokant, atvažiavo policija.
- Kas čia nutiko? - paklausė policininkai. - Ir kodėl jūsų laiptinėje guli lavonas?
- Ak, - tarė ponia Eleonora Mikalda H., - tai mūsų ponas Namų ūkio bendrijos pirmininkas Zenonas Z.! Matyt, vargšelis nusirito nuo laiptų! - ir ėmė balsiai raudoti. Jai pritarė kitos moterys, o mes, vyrai, pradėjome šnypšti nosis ir taip pat susigraudinome.
- Auksas, ne žmogus buvo, - graudžiai tarė ponas V., ir moterys ėmė raudoti dar garsiau, o vyrai įnirtingai šnypštėsi nosis.
- Ką gi, - tarė policininkai, - nusiraminkite, mieli gyventojai, ir oriai tęskite savo darbus. Nūnai visko pasitaiko.
- Ak, - šaukėme mes, - kaip nusiraminti, jūs juokaujate?! Gal jį kas pastūmė?!!
- Ką jūs, - tarė policininkai, - akivaizdu, jog tai nelaimingas nutikimas. Visko būna.
Mes liūdnai atsidusome ir sukrėsti stebėjome, kaip išvežamas mūsų pono NŪB pirmininko Zenono Z. kūnas.
- Vis per tas jūsų kojines, - liūdnai pasakė ponui V. ponia Eleonora Mikalda H.
- Ir lemputes, - tarė ponas V.
Tiesa, tai nutiko prieš pusantro mėnesio. Šiais laikais, be abejo, tokių dalykų nepasitaiko.