Mmm..meilė (3 dalis)

- Mišele...
- Kas vėl? Kas nors ne taip?
- Išsitepei lūpdažiu.
- Kur? - susinervinusi klausiu. Žinau, atrodau kaip idiotė, visa laimė, kad dar neraudonuoju.
- Čia. Leisk, nuvalysiu.
- Neleidžiu. Pati moku.
- Nesimato.
- Suvaidinsiu, kad negirdėjau. Jau nusivaliau?
- Ne. - atsako. - Nuvalyti?
- Oh, gerai.
  Mmm... jis savotiškai mielas. Taip, tikrai. Neatrodo, kad mėgsta pasityčioti... nors gal...
- Klausyk, man reikia nueiti į foto saloną. Eini kartu?
- Aha. - išsišiepia. - Tai jau kvieti mane į pasimatymą?
- Asilas. - sušnypščiu.
  Kol esame netoli nuo namų, abu tylime. Tyla mane trikdo. Staiga nusprendžiu, kad man tylėti nusibodo ir tingiu tai daryti, taigi, pradedu pokalbį. Tiesą pasakius, imu skųstis.
- Nekenčiu nuotraukų.
- Kodėl?
- Jose visada atrodau kaip idiotė.
- Idiotė...
- Mano akys atrodo labai mažos...
- Mažos.
- O šypsena... lyg kokios durnelės.
- Durnelės.
  Nesusivaldau ir užtvoju jam per kuprą.
- Už ką? - žiūri į mane lyg koks bėdžius, šuniškomis akimis.
- Nesupranti?
- Ne.
- Nekartok mano žodžių.
  Jis garsiai nusižvengia ir iškiša liežuvį. Tada pradeda maivytis, kraipytis į visas puses, kaip tos, kur vaikšto ant podiumo.
- Man irgi nepatinka nuotraukos, - sako jis rimtu tonu.
- Tikrai? - paniekinamai atsakau.
- Taip. Ir žinai dėl ko?
- Taip.
- Tikrai?
- Ne. - atsakau.
- Ai, kaip sakiau, man nepatinka todėl, kad mane dažniausiai fotografuoja negražios moterys ar panelės, o jei ir gražios, tai turi vaikinus. Tada man nebelieka, ką kabint. - dėsto jis. - O tu turi vaikiną?
- O aš graži?
- Taip.
- Taip.
- Kas taip?
- Turiu.
- Kas jis toks?
- Tu.
- Tai turi?
- Sakau, taip. - tarp mūsų vyksta išsamus pokalbis.
- O be manęs?