Didysis koncertas arba lemtinga trijų žmonių naktis

                                      Aš batų neturėjau,
                                      Dėl to labai liūdėjau,
                                      Kol gatvėj pagaliau bekojį  sutikau.


Uždrausk man matyt. Uždrausk girdėt. Uždrausk gebėt kontroliuot save. Bet tu neatimsi iš manęs sapnų.

******************************************************************************
IŠRAŠAS IŠ PACIENTO SVEIKATOS KORTELĖS NR. 10568476

Data: 1994/09/27
Vardas, Pavardė: Kajus Saratovas
Liga ir jos eiga: Prieš tris dienas K. Saratovas pateko į autoavariją . Eismo įvykio metu berniukui buvo sunkiai pažeistos smegenys. Po išsamios ekspertizės bus aišku, ar K. Saratovas kada nors atgaus regėjimą.
                                                                                      Gyd. A. Baniolaitis

IŠRAŠO IŠ PACIENTO SVEIKATOS KORTELĖS NR. 10568476 PABAIGA
******************************************************************************

2005/09/27
Kajaus dienoraštis

  Atrodo, kad viskas buvo taip seniai. Lygiai prieš vienuolika metų. Tačiau net ir dabar bijau mašinų dūzgesio mieste. Prisimenu mamos akis, kai viskas įvyko. Atrodo, kad tik akys ir išliko iš viso to- paklaikusios, staigiai nukrypstančios į mane, tylinčios, bet tiek daug galėjusios išrėkti. It tada tamsa. Dar skausmas kažkur ties pakaušiu. Akys. Po medicininės ekspertizės gydytojas aiškino mamai apie dabartinę mano padėtį. Visi manė, kad aš nieko negirdžiu, nes gulėjau komos būsenoje. Bet aš girdėjau. Vaikai dažnai girdi per daug, nei jiems iš tikrųjų reikėtų. Gydytojas tarė:,, Marija, turite nusiraminti ir išlikti stipri. Kajui reiks paramos, kai atsibudęs supras, kad negali pamatyti jūsų. Jam reiks viską paaiškinti, padėti ištverti dvasinį skausmą . Išsaugokite viltį. Ją turi netgi tas, kuris nieko neturi. O jūs turite vienas kitą. Turėsite dalintis su juo savomis akimis, nes tik motinos akys gali kompensuoti sielos tuštumą. “ .
  Viskas įvyko prieš vienuolika metų. Tačiau aš vis dar žodis žodin galiu pakartoti tuos gydytojo tartus žodžius. Visgi aš ne iš tų, kurie praranda viltį. Tikrai ne! Aš vis dar rašau. Ant vatmano lapų. Pirštais ieškau jo kraštų, kol surandu juos. Vedu kairįjį pirštą lapo kraštu, o dešiniuoju- vedžioju raides. Mama sako, kad rašau puikiai, tačiau puikiai žinau, kad mano raštas tėra pirmoko keverzonės. „ Ana matė katę“. Taip mes rašydavome pradinėj mokykloj. Po truputį, neskubėdami.
  Vis dar žvalgausi aplink save, kai su mama sėdime parke ant suoliuko. O galbūt pamatysiu balandžius, kuriuos jau 11 metų lesinu. Kiekvieną sekmadienio rytą, kai žmonės skuba bažnyčion... Ką gali žinoti, žmogau... Ką gali žinoti... Kad atsirastų, kas įmanoma, nuolat turi būti daroma tai, kas neįmanoma. *‘ . Kol kas džiaugiuosi, kad turiu mamos akis. Ji man visada pasako, kurioj pusėj yra balandžių. Galbūt po keliasdešimt metų dalinsiuos su ja savomis, jau matančiomis akimis. Ką gali žinoti, žmogau... Ką gali žinoti...
    Vis dėlto  mano dienoraštis skirtas ne tokioms mintims. Čia užrašau tai, ką sapnuoju naktimis. Sutemos ir miegas. Štai ko aš labiausiai laukiu, nes tik čia galiu mėgautis tuo, ko neturiu. Aš sapnuoju.

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------
    Jos žvilgsnis kažkodėl manęs netrikdo. Mergina, rodos, po truputį artėja. Išryškėja naktyje ilgai tūnoję jos išraiškingi bruožai: didelės žalios akys, tamsi antakių linija, ryškios ilgos blakstienos ir raudonos siaurutės lūpos. Aplink akis matosi šiokios tokios raukšlelės. Ne iš karto jas gali pastebėti. Merginos nosis jau visiškai arti manosios. Aš atitokstu. Atšoku. 
- Kuo manaisi esanti, kad leidi sau šitaip mane stebėti?
- Kuo aš manau esu? Manau, kad esu Magda.
- Juokauji? Žaidi su manimi?
- Kodėl tu pateiki man tiek daug klausimų? Nesijauti šiek tiek kitaip? Leisk įdėmiau į tave pažvelgti. - mergina perbraukė baltais pirštais per mano raudonas lūpas. „Šaltos“-taria ji. -„Pernelyg šaltos. Leisk jas sušildyti. “. Ištarus šiuos žodžius ir net nesulaukusi mano leidimo ji dar kartą prisiliečia prie mano lūpų savo baltais pirštukais, o po to palinkusi į priekį švelniai mane pabučiuoja. Raudonis susilieja su raudoniu. Mane išpila prakaitas. 
- Matai, Dievas tau gailestingas. Atėmęs iš tavęs regą, paliko tau visa kita ir sustiprino tai. Šlovink likimą, jei netiki Dievu. Aukštyn širdis. Keliame į viršų.
Tada ji paėmė mano ranką ir pradėjome eiti šviesos link. Aš  stebėjau viską: ją, šviesą, savo pirštus. Tai buvo nauja ir netikėta. Staiga atsiradome milžiniškame saulėgrąžų lauke. Užsimerkiau. Grįžau ten, kur jaučiausi saugus-atgal į tamsą. Pajutau Magdos žvilgsnį. 
- Kodėl?
- Kas kodėl? -tariau neatsimerkdamas.
- Kodėl tu, ištrūkęs iš šešėliuotos nakties, vėl taikaisi ten sugrįžti?
-???
- Žmonės pernelyg dažnai taip daro. Kai jie turi progą ką nors pakeisti savo gyvenime, jie užmerkia akis, instinktyviai jas nusuka šalin ir VĖL tampa akli savo likimui. Kaip ta karvių banda, bėgusi paskui savo vadą, smenga žemyn į bedugnę, kur jų laukia ne kas kitaip kaip mirtis. Plačiai atsimerk, išsižiok ir netgi ištiesk rankas, jei tau likimas nori pasiūlyti ką nors naujo. Matyk, sugerk visa tai į save ir meiliai glostyk naują lemties dovaną.
Atsimerkiu. Pieva. Saulėgrąžos. Saulė . Medžiai. Upelis. Susigraudinu. Kaip seniai mačiau viską taip ryškiai kaip dabar. Kai po ilgos nakties atsibundi, pastebi, kad visos spalvos daug sodresnės nei vakar. Žinoma, vėliau viskas tampa lygiai taip pat, kaip buvo. Bet ar galėčiau leisti, kad šitaip nutiktų, jei žinočiau, kad daugiau niekad to neberegėsiu? Galbūt tai paskutinis sykis, kai galiu stebėti žalią pievą ir svyruojančias rugių varpas, aukštaūges egles ir viliojančias jų viršūnes, gurguliuojantį sidabrišką upeliuką ir kaip medus varvančią saulę. 
-Duokš ranką.
-Pabūkim čia, Magda. Neišsivesk. Leisk mano akims KVĖPUOTI.
-Ne! Koncertas prasideda minutė po vidurnakčio. Jau vienuolika. Teks paprakaituoti, kad suspėtume. Imk bilietą.

EILĖ: 9      VIETA: 27    LAIKAS: 00: 01

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Tai buvo pirmas mano sapnas. Nuo to laiko aš vis dar sapnuoju Magdą. Mes kartu praleidžiame po 10 minučių. Paskutiniai jos žodžiai visada būna „Teks paprakaituoti, kad suspėtume“. Kaskart mes 10 minučių arčiau tikslo. 10 minučių. Šiandien su mama vėl lesinsiu balandžius, o naktį keliausiu pas Magdą. Skubėsime į spektaklį.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

********************************************************************************
IŠRAŠAS IŠ PACIENTO SVEIKATOS KORTELĖS NR. 00145797
Data: 1996/04/17
Vardas, Pavardė: Magda Rembjer
Gimimo data: 1987/07/30
Liga ir jos eiga: Mergaitė prieš mėnesį pradėjo skųstis nenurimstančiu galvos skausmu ir iracionaliu elgesiu. Tyrimai parodė, kad M. Rembjer kairiajame smegenų pusrutulyje yra ryškių pakitimų.
IŠVADOS: obsesinis-kompulsinis sutrikimas*’’.
                                                                                                    Gyd. A. Baniolaitis 
IŠRAŠO IŠ PACIENTO SVEIKATOS KORTELĖS NR. 00145797 PABAIGA
******************************************************************************** 
2005/09/26

Dieve, kaip aš bijau savęs. Nekontroliuoju savo emocijų, veiksmų. Tampu savo prieše. Kaip kokia  šizofrenikė esu pasidalijusi į kelias dalis, jei ne į daugiau. Kartais viskas būna gerai, tačiau kartais mano pačios veiksmai tampa nepriklausantys nuo norų, man nesuprantami. Štai ir vakar... Ėjau su mama  traukinių peronu. Kaip ir visada skaičiavau žingsnius, kiek toli esam nuo namų. Reikia skaičiuoti, nes sustojus ant 45 ir 96, bei ant 32 ir 73 gali ištikti nelaimė. Supratau, kad mamai sunku stebėti mano ligos požymius, tad stengdavausi skaičiuoti tyliai, jai negirdint. Ir staiga mama suklupo. Mes kaip tik žengėme 73-ąjį žingsnelį. Staiga pajutau paniką, norą bėgti, klykti. Šaukti šaukti šaukti. Mane užvaldė šleikštulys, pasibjaurėjimas ir panieka mamai. MAMAI! Tai, kuri su manimi būdavo visą laiką, niekada neatsisakydavo man padėti ir patarti. Tai, kuri dėl mano ligos naktimis nemiegodavo, dienomis nesugebėdavo net kąsnio nuryti, o po viso to, aš stokodavau jai padėkos žodžių. Kaip mums sunku atsidėkoti už didžiules geradarystes-už meilę, supratimą, norą būti kartu ir nepalikti artimojo vieno ir kaip lengva atsidėkoti už smulkmenas. Tačiau negaliu suvaldyti savęs. Nebegaliu daugiau. Padėk man!
    Artėjo traukinys. Artėjom ir mes-aš ir mama- link geležinkelio pervažos. Žinojau, ką turiu daryti. Tik nestiprus stumtelėjimas į priekį… Tada galėčiau skaičiuoti savo žingsnelius ir niekas nebesukluptų 45-ame, 73-ame, 32-ame ir 96-ame žingsneliuose. Tačiau kažkokia neaiški jėga mane sulaikė.
  Dieve,  kaip man gėda dėl savo poelgių. Aš taip bijau savęs. Bijau savo ligos. „Ir neleisk gundyti, bet saugok mus nuo pikto“. Man beliko pasikliauti tik naktimi. Laiku, kai galiu užmiršti priklausomybę nuo savo veiksmų, nuo savo pačios smegenų, nuo to, kuo tapau.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
3, 2, 1, 0.

Prasideda trumpametražis prancūzų filmas apie rugsėjo įvykį Paryžiaus perone.  (Nespalvotas) (Bilieto kaina nenurodyta) .

Pirmas veiksmas.
Pirma scena. 

Veikėjai:
Magda
Kajus
Moteris.

Galima užuosti kepamų kaštonų kvapą, juodą batų laką. Girdimas tolimas muzikos skambesys, pardavinėjamas už tris frankus. Barkšt barkšt barkšt byra pinigėliai. Matomas juodaodis berniukas, šveičiantis juodus, lakuotus batus kažkokiam pagyvenusiam ponui. Vaizdas palengva pakrypsta dešinėn. Ten stovi vaikinas. Gražiai nuaugęs, šviesiai rudų plaukų, vilkintis gerokai patrintus LEVIS džinsus. Vaizdas vėl pakrypsta. Šį kartą į kairę. Eina mergaitė ir moteris. Mergaitė nuleidus galvą kažką tyliai burba sau po nosimi, o moteris netikėtai suklumpa. Mergaitė ramiai pakelia galvą. Linkteli ja geležinkelio pusėn. Abi damos pasuka ta kryptimi.

KAJUS: Magda! Magda! Magda! 

Mergina atsisuka.

KAJUS: Magda, čia tu? Na ką gi tu darai? Sumanei nustumti tą moteriškę po traukinio ratais?
MAGDA: Ne tavo reikalas. Ir iš vis kas tu toks, kad drįsti apnuoginti mane visų akivaizdoje?
KAJUS: Nurimk, Magda. Tu padėjai man, o aš padėsiu tau.  Aš Kajus. Tu manai, kad matai mane pirmą kartą, tačiau dažnai norime apgauti patys save. Gali mane vadinti Kajumi, gali-savo sielos dienoraščiu arba nevadinti manęs niekaip. Šunį pavadinus kitaip, jis vis tiek liks šuo. 

Suklupusi moteris pranyksta iš akiračio. Magda artėja link Kajaus. Vaizdas pritraukiamas kiek įmanoma artyn.  

MAGDA: Ačiū už tai, kad sukliudei man, nes būčiau padariusi tai, kas neištaisoma. Būčiau nukirpusi sparnus tai, kuri turi didesnę teisę skristi, nei turiu aš.
KAJUS: Nusiramink, Magda. Duok man savo ranką. Žinau, kad jauties bereikalinga šiame pasaulyje. Nusiramink. Mes nesame tobuli. Aš nematau, esu aklas, bet tai nereiškia, kad esu aklas gyvenimui. Mėgaujuosi mamos kepamo pyrago su medaus glajum kvapu, klausausi Štrauso ir Bethoveno, matau mamos regimus balandžius, nes ji LEIDŽIA man juos matyti. Tu sergi, bet neserga tavo siela. Juk ji negyvena tavo smegenyse. Susilaužiusiam koją, galima jo nelaimę padaryti labiau pakenčiamą, kai pareiškiama, kad tai lengvai galėjo atsitikti sprandui. *‘‘‘ O dabar keliaukim. Spektaklis prasideda po pusvalandžio. Teks paprakaituoti, kad suspėtume.

EILĖ: 04  VIETA: 17    LAIKAS: 00: 01

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
*****************************************************************************
IŠRAŠAS IŠ PACIENTO SVEIKATOS KORTELĖS NR. 05467149

Data: 1990/03/19
Vardas, Pavardė: Lukas Žėta
Gimimo data: 1984/12/15

Liga ir jos eiga: Berniukas į ligoninę atvežtas sunkiai sumuštas. Būklė kritinė. Daug kartų smūgiuota į galvą, aiškūs kritimo požymiai. Visiškai prarasta galimybė girdėti.
                                                                                                  Gyd. A. Baniolaitis

IŠRAŠO IŠ PACIENTO SVEIKATOS KORTELĖS NR. 05467149 PABAIGA
******************************************************************************
  Muzika man visada būdavo oro poezija. Šubertas, Čaikovskis, Debiusi... Visi jie grodavo man. O aš grodavau jiems. Naktį ir dieną. Nuo ryto iki vakaro. Improvizuodavau, žaisdavau su fortepijono klavišais. Dieną ir naktį. Ir staiga tyla. Tėvo smūgiais buvo išmuštas garsas. Paauklėjo vyriškai. Garsas visam laikui paliko MANO namus. Išvytas, išdaužtas, priluptas garsas. Bailus it šunytis išsliūkino iš mano kiemo. Ir staiga praradau tai, ką turėjau brangiausio. Tačiau ne, ant tėvo aš jau nepykstu. Mokausi atrasti gyvenime džiaugsmą-tai geriausias būdas prisivilioti laimę. Jokiomis pastangomis neišvengsi nelaimės. Vyk nuo savęs pyktį- tai geriausias būdas laikytis toliau nuo nelaimės. *‘‘‘‘. „Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. “ . Jau einu miegoti. Pavargau.
--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------Vakarykščiame sapne gavau pakvietimą į koncertą. Jį man įteikė kažkokie du nepažįstami jaunuoliai. Sakė, kad būčiau ten 00: 01. Jie minėjo, kad viskas bus paaiškinta vėliau. Atsimerkiu. Prieš akis iškyla raudonų plytų pastatas iš kurio tarpų bėga kažkoks sidabrinis skystis.
- Tai sapnai. Jie susigeria į žemę, kur išleidžia savo šaknis. –tarė balsas už manęs.
- Pasirodyk! – sušukau ir nustebau viską girdįs.
- Ša. Eik vidun. Antros durys po dešine. Ten rasi kostiumą. Apsirenk. Tada eik tiesiai ir 7 durys po kaire ranka. Įeik. Rasi pianiną. Ir sceną. Ir du žiūrovus. Pradėk groti taip, kaip dar niekad negrojai. Bethoveno devintąją.
Nevalingai paklusau. Bijojau. Pamačiau 7 duris iš kairės. Ant jų buvo parašyta: „Didysis koncertas. Premjera dviems (o gal ir  trims) žmonėms“. Įžengiau į sceną. Aš vis dar bijojau. Drebėjau it epušės lapas, kai mano pirštai palietė šaltus fortepijono klavišus. Gal muzika vėl dings ir jau niekad nebegalėsiu mėgautis garsu?...
-DRĄSIAU! - atplaukė žodžiai iš salės. –DRĄSIAU! Nes tik dabar, tik čia, galim turėti tai, ko trokštam, būti tuo, kuo norim būti. Būsim laisvi. Tokie laisvi, kokie dar niekad nebuvom. Aš vėl matau! Magda vėl  gali jaustis rami dėl savęs, o tu gali groti ir girdėti!  Būkim vėl atviri gyvenimui, nes tokie laisvi esam tik akimirką, tik šį vakarą. DIDŽIAJAME KOCERTE!

Aš verkiau. Bethoveno devintoji dar niekada neskambėjo taip pašėlusiai puikiai. O vėliau prasidėjo SPEKTAKLIS. Tas, kurio dar niekas nebuvo matęs. DIDYSIS SPEKTAKLIS. 

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Sapnai baigėsi. Išliko viltis, nes viltį turi turėti ir tas, kuris nieko neturi.

                                          Aš batų neturėjau,
                                          Dėl to labai liūdėjau,
                                          Kol gatvėj pagaliau bekojį sutikau.











----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
*‘ Hermano Hesės žodžiai
*’’ Obesinis- kompulsinis sutrikimas- dažniausiai kairiojo smegenų pusrutulio sutrikimas dėl kurio žmogus patiria įkyrių abejonių, įkyrių minčių, kyla noras pakenkti savo artimiesiems ar pažįstamiems žmonėms, kyla nepagrįsta baimė užsikrėsti įvairiomis ligomis, dažnai žmonės sergantys šia liga atlieka įvairius ritualus-skaičių skirstymo į gerus ir blogus, įvairių savo veiksmų sekos nustatymus. Žmogus suvokia savo veiksmų iracionalumą, tačiau negali savęs „nugalėti“. 
*‘‘‘ Imanuelio Kanto žodžiai
*‘‘‘‘ Chen Cišen žodžiai