Uniesionyje voronami (skiriama Kristinai)

Brolių Varnų aukštakulniai
garsiai trypė asfaltą.
Skardus "tuk tuk"
sustingo jo ir mano širdies ritme.

O prisimenu, sušuko Jis tada,
tas moteris stoty
su senių pirštų antspaudais
ant kūno.

O ilgakojų batų dydžiai
kaip netvarkingai
mėtydavosi gatvėse.
Prisimeni?

O taip, dvejodama aš pasakiau.
Prisimenu aš gaivią gaivališką
Tylą.
Ir tą dangų, nusėtą trupininiais
Debesiais.
Ir Vyrą, apsagstytą mandarinais,
su kelio ženklu einantį namo.

Sunkioj tyloj tada  pakibome
mes dviese.
Tik Jis ir aš. Ir tas "tuk tuk"
virš miesto virstantis į "karrr".