Man jis išbaigtas, tačiau abejonių kitur kilo. Man ugnikalnis, jo išsiveržimas primena skaudulio išspaudimą, todėl taip, eilėraštis skaudus, ir nemažai talpinantis. Norisi tą rugsėjį kaip kokį pūlinį išspaust ar šiaip norisi sutikt tą, kuris galės tą padaryt, užglostyt be vidinio skausmo?... Tokios asociacijos kilsta, gal ir kvailos, bet aš taip suprantu. Daug nuorodų į abejojimą (kryžkelėj), skausmą (erškėčių kraštais - netgi jaučiama aliuzija į Kristaus karūnavimą erškėčiais; juodvarnis - juodas, tamsus, be išeities, skausmas). Na eilėraštis tikrai turi jausmo, išbaigto ir suprantamo jausmo, bet... Kažko vis dėl to trūksta, gal tolygesnio perėjimo iš vienos strofos į kitą, nors ir yra jungtukas, bet jis jungties funkcijos neatlieka. Sakysi, rado mat kur kabinėtis, bet tikrai, perskaičius lieka toks blėdnas (blausus) skonis. Trūksta to pulsavimo, noto išspaust tą skausmą, jėgos, ir žinai kas, mano manymu, tą jėga užslopina? Ogi pati paskutinė eilutė: "rugsėjui ištekant" ji per rami ugnikalnio išsiveržimui, gal reikėtų: "rugsėjui išsiveržiant ar pan.", nors tas rugsėjis, toks problematiškas dalykas... Taigi, gal menkai argumentavau, bet trūksta, trūksta dar, o šiaip eilėraštis tikrai geras. 4.