Buvo

Taršo diena tai, kas buvo.
Nakčiai palieka tik tai, kas pražuvo.

O jis sėlina prie jausmo nebūto

Su trenksmu įžengia.
Vanduo sūkuriuodamas verda, sprogsta burbulais, šnara.
Karštis kamuoliais išsiveržia, dantimis sukanda krūtinę, priberia pilną burną smėlio ir šiurkščiai sučeža plaukuose.

Ir nelieka gyvo nieko,
Tik randas geismo.

Naktimis laša liūdesys.
Iš kūno bandantis išsivaduoti šaltis šerkšnu išbučiuoja odą, ledu užtraukia akis, aksomines lūpas nusmaigsto varvekliais. Ir ilgisi tyliai kūnas to rando;

To - šaltom lūpom liesto,
Karšto kraujo geidusio,
Šaltoj nakty mirusio,
Ir tyliai be skausmo sudilusio.

Sūkuriuoja tuštuma.
Drumzlėmis nusėda žodžiuose ir mintyse, kūno balsas sutrūkinėja vėsdamas, atsiveria maži voratinklio tinkleliai ant senų jausmų ir lieka tik viena:

Paslėpti savo viltį
Stikliniame butelyje,
Išmesti į sūrų vandenį,
Kad sugraužtų  ir
Dantis išsigalandus,
Pradėti iš naujo.