- Tera, mažute, ateik! - pakviečiau savo augintinę, spanielių veislės kalytę. Ji, kaip ir mano geriausia draugė Agnė, visada mane išklauso, o paskui pareiškia savo nuomonę sakydama vuf- vuf. Vertimas au- au.
Mažas, trapaus kūnelio gyvūnėlis savo plonomis, trumpomis letenėlėmis atbėga pas mane, atsineša savo mylimiausią žaisliuką ir iš burnytės paleidžia man prie kojų, kad kartu pažaistume.
- Ne, Tera, ne dabar. Pažaisim, kai pasipasakosiu. Gerai?
Terutė pakreipia galvą į šoną, šiek tiek prisimerkia. Kai baigiu pasakoti apie dienoraštį, ji atrodo labai mieguista, tačiau su dideliu užsidegimu, kai paminiu Karinos (ji mano sesė) vardą, pradeda loti. Tada nupėdina į jos kambarį, o ten bum-bum-tra-lia-lia neradusi, skuodžia į virtuvę.
- Vuf, vuf, vuf, - loja mažylė ant Karinos.
- Gana, Tera, jau pasakei, ką norėjai. Dabar lipkim į mano kambarį ir šiek tiek nusnauskim. Gerai?
- Vuf. - atsako, o tai reiškia pritarimą.
Krentu į lovą. Girdžiu, kaip kažkas spaudžia mašinos signalą-„py- py“.
- Vajei, koks idiotas drįsta spausti mašinos signalą, kai aš miegu ir sapnuoju, kad Justas man pasako taip! - tiesiog nirštu.
Pažiūriu pro langą, o ten- Justas. Na, galėsiu priprasti...
Staiga iš mašinos išlipa, kaip kažkokio vaikiško serialo veikėjai sako, super duper gražuolis. Turbūt gražesnis net už Justuką. Jis eina link mūsų durų? Aaa!!!
- Sveikas, Modestai. Mišelė viršuje.
- Su pižama! - šaukiu.
- Su pižama, dar kol kas. Palauk čia. Jinai pati nulips. - grieždama dantimis ištaria.
- Taip, nulipsiu pati. - pagiežingai atrėžiu.
- Aha... palauksiu.
Girdžiu, kaip užtrenkiamos durys ir Modestas vaikšto po svetainę.
- Terute, ką man apsirengti? - pašnibždom sakau.
- Vuf, - atloja jinai ir iš spintos ištraukia mini sijonėlį ir aptemtą palaidinę su didelę iškirpte.
- Ir tu manai, kad aš taip rengsiuos?
- Vuf.
Ką jau padarysi. Taip, atrodau stulbinančiai, tik dar reikia batelių ant didelio „kablo“ ir ryškiai raudonų pėdkelnių. Tada atrodysiu labai iššaukiančiai, o suaugę... nutylėsiu.
Lipu laiptais žemyn, iš paskos- Tera.
- Sveikas, - jau būdama virtuvėje sakau.
- La-abas. – atsako.
- Kas nors nepatinka?
- Ne, viskas gerai, tik...
- Blogai atrodau?
- Ne, tačiau...
- Tai kas, sakyk, - vos ne strykčioju vietoj.
- Tavo, na...
- Kas?
- Tavo liemenukas, na, jis...
- Kas mano liemenukui.
- Jis išvirkščias. - atsako.
- Ką?! - suklykiu.
- Atleisk, bet...
- Niekis... aš tuoj.
Žiopla merga. Ir kaip aš nepastebėjau. Dabar tai jau tikrai apsitraukiau. Laiptais užlipu į kambarį ir, persirengus, pradedu dažytis lūpas.
Lipdama apačion tik ir galvoju, ar vėl ko nors ne taip nepadariau.