Mildos dienoraštis (1)

Jūs įsiveržiat į mūsų gyvenimą sunkiais kerziniais batais. Ištrypiat takus, išmindot gėlynus, sunaikinat viską, kas mums brangu. Beje, tai darote taip tobulai, jog mes pačios, po kiek laiko nebesuvokiame, kiek daug praradome. Už tai mainais gauname jus. Negi čia yra ką lyginti
Jei mąstome jūsų mintimis, jūs džiaugiatės ir rankas trinate – taip gerai mus išauklėjote. Jei bandome išreikšti savo pasiūlymus ar norus, mums iškart pasakoma ar parodoma, kad nėra laiko terliotis ir vargti dėl tokių niekų arba kvailysčių. Ir, apskritai, kiek galima zyzti. Juk jūs žinote, kaip turi būti, kas turi būti ir kaip to pasiekti. Juk jūs žinote, net kaip mums rengtis, elgtis, ką valgyti ir kuo domėtis.


„Pasakyk man, kad tai aš - tavo pasakų paukštė, tavo fėja, aš – tavo mūza, aš – tavo gyvenimas, tavoji duona ir druska. Pasakyk, dar kartą pasakyk, dar tūkstantį kartų pakartok, kad tai mane tu myli.
Tu ir... aš. Kalbėk, netylėk. Nes noriu šią akimirką sugerti į save ir pasisotinti  amžiams. Aš skubu, nes bijau, jog tai gali baigtis, sustoti, pasikeisti ar išsikreipti.
Sušnibždėk man į ausį, švelniai kutendamas ją lūpomis, - myliu, noriu, saule, meile mano. Prisiliesk virpančiomis blakstienomis prie mano skruosto. Bučiuok, bučiuok mano sprandą, petį, leisk nuslysti petnešėlėms ir išvaduok mane iš tų nebereikalingų skarmalų.
Tik mudu, tu ir aš, mano vieninteli... ”

Milda nusprendė, kad pakaks. Spragtelėjo automatinio rašiklio galiuką, perlenkė popieriaus lapelį ir užsimerkusi atsilošė kėdėje. „Taip, mano Vieninteli... Vieninteli būtent todėl, kad tau šis originalus tekstas, kurį dar perskaičiusi, mokėsiu mintinai su visom pabrėžtinom vietom. Parepetuosiu jų intonaciją prieš veidrodį ir ... turėsiu tave. Tik gaila, kad po savaitės tu man neberūpėsi, vieninteli“, - atsiduso Milda. „Bet kas galės pasakyti, kad nesistengiau. Aš visada labai daug tikiuosi, kruopščiai konspektuoju, planuoju susitikimus. Tik kad tie vyrai tokie nuspėjami ir... greitai tampa nebeįdomūs. Tąsaisi, tąsaisi su jais norėdama pasakyti, jog jau gana, o jie negirdi. Tarsi patys niekuomet nebūtų apgaudinėję. Didieji naivuoliai... “

- Milda, tu – ne deivė, - kartą pasakė vienas, laižydamas mano padus, kažkodėl įsižeidęs (jie visi kažkodėl įsižeidžia), nes ketinau jį palikti.
- Taip, aš – ne deivė. Bet mano hobi – būti deive, - atsakiau aš, taip pat šiek tiek pyktelėjusi.

Pamanyk tu man. Kodėl turėčiau gaišti savo laiką. Kodėl, visur dėdamiesi tokiais protingais, jie nepajėgia suprasti: nebenoriu. Ieškau kitko arba kito. Mat tai gali būti vyras, kurį pamatau už baro ir staiga užsimanau išsiaiškinti, kas jis toks, tiksliau, patvirtinti savo hipotezes apie jo tipą. Kartais tai gali būti įgeidis, troškimas patirti atitinkamas emocijas. Pagal tai susirandu ir tinkamą jų sukėlėją.

Noriu išanalizuoti jausmą. Jo stadijas. Stiprumą ir trukmę. Ryšį tarp dviejų suaugusių žmonių. Pojūčius, kuriems kergiamas meilės pavadinimas.
Susidariau paprastą metodiką. Tiksliau, nukopijavau ją nuo vyrų. Veikiu tokiu principu, kaip jie elgiasi su mumis.
Todėl visai pagrįstai galiu teigti, jog jie, tie mano eksperimentų dalyviai, neturi jokio pagrindo jaustis nuskriausti. Iš manęs jie gauna atlygį – teisę mane užkariauti. Teisės mane žeminti ir dėlioti taškus jie neturi.
Dirbu dalykiškai, t. y. vyriškai. Palikdama visada ištiesiu paspaudimui ranką.