Lėja ir gatvės šlavėjas

Gatvės šlavėjas:
-Pirmyn ir atgal per pageltusius lapus braukiu,
Visur vienoda ir nepatikėsit – velniškai panašu.
Tik kaip jie priešinas ir dar ir dar pabūti,
Įkyri darbas, nors smek tu skradžiai.
O kur mana mergaitė, mažasai lapelis,
Kurs lyg lašas purptelėjo ant gatvės grindinio.
Nors būtų ir akis kur paganyti, o gal vištas.
Apskurusiam šlavėjui taip virpa kūnas
Ir gyvuliški instinktai lipa aikštėn,
Kaip norisi paliest ir spaust glėby
Ir į lapų krūvą stačiai parverst.

Lėja:
-Koks neišauklėtas, storžievis, apdriskęs valkata,
Tačiau vienintelis, kuris dabar suprasti gali.
Ir iš kur pas jį tiek nemokšiškumo,
Kaip elgtis su dama papratę vyrai.
Tai, mergele, tau ne muzikantai ir poetai,
Bet savotiškai patraukia ir šlavėjai.
Jie su gamta suaugę, apsiviję laikos,
Lyg vaikai, kuriuos mokinti kaip gyventi reikia.

Gatvės šlavėjas:
-O daili mergele, Štai kur stovi,
Tebūnie pagarbinta dievaitė tyro grožio.
Ar tik nesapnuoju, ar tik akys nemeluoja?
Ta, kurią matau, niekada iš mano esybės nebedils.
Tik tu leiski prisiartint ir paliesti tavo
Žibančius spiralėmis šerius, atleiski – plaukus,
Ir paglostyti balto mėnesio veidelį skaistų.
Ak, kaip dreba mano rankos, kojos,
Bet prisiekiu ne dėlto, kad vakar gėriau vyno,
Tu vienintelė užburti baime taip galėjai.

Lėja:
-Koks drąsus buvai, o dabar jau viskas išgaravo?
Kaip pasikeičia gatviniai nusileidus saulei.
Nusivilti tenka ir belaukti jau pabosta,
O tokia kaip aš pasitaiko ne taip dažnai.
Vien tik lapai parudavę tavo meilė.
Žaisk su jais, išmesk į orą rūstų,
Kad pavėjui plauktų, sūkuriais pasaulių.
Še tau, nori aš supykdysiu su jais tave
Ir pati su lapais skrisiu toliais. Gaudyk!

[Lėja pagriebia šūsnį lapų ir išmeta į orą. Gatvės šlavėjas pasiunta]

Gatvės šlavėjas:
-Kas per velniška, šita išpaikinta mergiotė,
Kad atėjus savo tvarką ir ragus įbrukti nori.
Tik tai kilk iš čia, bet lapus paliki man,
Nieks geriau su jais, kaip aš, elgtis nebemoka.
Kas kad žavi mane be galo ir be kito krašto,
Kas kad tu švieti aukščiau kitų žibintų,
Bet ne mano nosiai suvaikyt tave kaip lapą
Žalią, kurs prasiskleidė kažin kokiam sode.
Neški, vėjau, ją į kitas dangoraižių žemes
Ir kartu pasiimki mano skausmą kepenų.

Lėja:
-Ak, koks vargas, skausmas man išgirdus,
Kad dėl jų galbūt Veneros seserį atstumti nori,
Bet matau, kad tau širdis kraujuoja syvais,
Sultis, ją suspaudus rankose išspausti galim.
Įsišaknijęs, nelaisvas ir sustingęs kūnas,
Priaugęs šaknimis prie savo šluotos žemės.
Aš tik išlaisvinti iš savęs kalėjimo noriu
Ir uždegti žibintus, kelią tau nubrėžt į tiesą,
Suliepsnot, sudegint negyvėlius lapus,
Juk visi seniai jie nieko nebejaučia.
Koks išdžiūvęs ir sustingęs, vaisiau, tu esi.

Gatvės šlavėjas:
-Kaip sunku nesiklausyt tavo, lakštute, balso,
Kuris lyg žaibas perskrodė staiga kas šventa.
Ar nesi apgaulė, neviltis ir ragana sukta,
Ar neslypi tavyje kitų pasaulių blogis?
Tau iš lapų laužą paskutinį sukrauti reiks
Ir su ugnim nuvyt šalin, o patrauklioji,
Koks beribis ir vienišas viršuj dangus,
Jis taip ilgisi tik išstumtos savos žvaigždės,
Kuri ant grindinio maištaut kitus priverčia,
Ir palūžta jie, juos prikala prie medžių.
Dar vienas lapas šio pasaulio aš esu.

[Lėja pagriebia dar vieną  šūsnį lapų ir paleidžia pavėjui]

Lėja:
-Še tau, kad nori tai susigaudyk negyvus drugius.

[Gatvės šlavėjas pasigauna skrendančią Lėją lapų sūkuryje ir bučiuoja]