Žaidimas

Gaublys seniai tūnojo palėpėje. Jau daug metų jis buvo niekam nereikalingas. Šiame name niekas nesidomėjo geografija. Per ilgą laiką gaublys pasidengė dulkių ir voratinklių sluoksniu. Jis liūdėjo...
Vieną dieną palėpėje pasigirdo vaikų balsai:
- Įdomu, ką čia rasim?
- Gal žaislų?..
- Ką tu veiktum su tom senienom? Geriau čia būtų paslėptas lobis.
    Jie šniukštinėjo palėpės kampuose. Vartė senus baldus, darinėjo stalčius, landžiojo po spintas, knaisiojosi skryniose. Tačiau... tačiau čia nebuvo lobio, netgi senų žaislų nebuvo, tik seni drabužiai ir dar senesni baldai.
- Čia tik skudurai ir senos lūženos, - tarė vienas vaikas.
- Taip. Mums čia nėra ką veikti. Nešdinamės.
    Antrasis jau lipo laiptais žemyn, kai išgirdo šūksnį:
- Ei, greičiau! Kažką radau!
Užlipęs viršun pamatė draugo radinį. Tai buvo gaublys. Jis kabėjo palubėj.
- Kaip mums jį nusikrapštyti?
    Kurį laiką jie tylėjo. Tada,  tarsi susitarę,  prisitraukė stalą, pasistatė kėdę... Ir gaublys atsidūrė vaikų rankose.
- Nešam žemyn, nuvalysim, o vėliau rasim, ką su juo veikti.
    Nuvalytas gaublys atrodė kaip naujas: nė vieno įbrėžimo, aiškūs užrašai, ryškios spalvos. Vaikai gėrėjosi juo. Staiga jaunesnysis tarė:
- Pažaiskim karą.
- Sutinku. – pritarė vyresnysis. – Pradžioj pasidalinam žemes.
- Šios mano, - pirmasis dūrė į Šiaurės ir Pietų Ameriką.
- Ei, neįsijausk! Na, tebūnie. Man priklausys šios, - bakstelėjo į Euraziją ir Afriką.
- Ši sala mano! – pasisavino Australiją jaunėlis.
- Man lieka ledynai!
    Taip viską pasidalinę jie valandėlę patylėjo.
- Eime į savo kambarį.
    Vyresnysis paėmė gaublį.
- Ne, nešiu aš, - nesutiko jaunėlis.
    Jis įsikibo gaublį ir trūktelėjo į save. Vyresnysis nepasidavė. Atsirado priežastis karui.
- Aš atakuoju.
    Jaunėlis vaizdavo lėktuvą.
- Bombos. Ū – ū – ū! Bum! Bach!
- Atsakomoji ataka. Vau! Bub Ūch!
- Pach! Pach!
- Leidžiu nuodingas dujas! – riktelėjo jaunėlis paėmęs pompą ir toj vietoj, kur jis pūstelėjo, gaublys, prarado savo spalvas.
- Ištirpdau ledynus... – vyresnėlis kyštelėjo degantį degtuką prie abiejų ašigalių. Gaublio ašigaliai pajuodo. – Valio kyla vanduo!
- Išradau lazerį. Apšaudau! – pirmasis apšaudė gaublį vandens šautuvu.
- Atominė bomba. Štai tau! Bus didelis būūūm! – antrasis švystelėjo į gaublį kažką sunkaus.
- Atsakau tuo pačiu! – neatsiliko jaunėlis. – Viskas baigta. Aš laimėjau.
- Ne! Laimėjau aš. Tavo žemių neliko. – Ir ištiesų gaublio nebebuvo įmanoma atpažinti: nelabai matėsi žemynai, užrašai nusitrynė – nebeliko jokių pavadinimų...
- Tavo neliko.
- Tiek to tebūnie lygiosios.
    Jie paspaudė vienas kitam rankas.
***
      Pasauliui atėjo baisios dienos. Iš dangaus krito bombos, nuodingos dujos... Atsirado vis daugiau ir daugiau galingų ginklų. Visur siautė chaosas. Gyvieji pavydėjo mirusiesiems. Per minutę žūdavo šimtai tūkstančių. Žemę gaubė beprotybė. Karas uraganu praskriejo per Žemę. Netrukus jis baigėsi – nebebuvo su kuo ir kam kariauti...
***
Vaikai išėjo pro namo duris. Lauke nesimatė nė žymės, jog čia būta miesto. Aplink į begalybę tiesėsi nederlingi laukai. Vaikai stovėjo netekę amo. Jaunėlis pradėjo verkti, nuo jo neatsiliko ir vyresnysis.
Ant stalo lėtai sukosi gaublys...

2003 06 27
Mantas