Apsukrusis Sifilitikas (8)

- Vaistai... Sumauti vaistai... Ir kodėl čia niekas niekad neserga! - Albinas perpykes trenkė vaistinės duris. Robotė pardavėja, taip ir nesupratusi, ko klykauja iš pažiūros netraumuotas  vyrukas, pasukiojo pirštu palei plokštelę, atstojusią smilkinį. Paskui, prisiminusi jog jos rodomasis pirštas atlieka dar ir atsuktuvo funkciją, nuskubėjo pasitepti nulaupytą vietą narkoalyva.
Albinas plūdosi keliaudamas iš vaistinės į vaistinę. Ir nors puikiai zinojo, kodėl šitame mieste - visuose miestuose - niekas neserga, jam atrodė neteisinga, jog reikalingi medikamentai seniai nebegaminami. Vilija buvo teisi - kompiuteris atsakymą rado ne tarpgalaktiniuose žinynuose, o Žemės archyvuose. Sifilitikui reikėjo ne sukurti naujus vaistus, o pasinaudoti senais, jau kadaise egzistavusiais. Penicilinas, doksiciklinas, eritromicinas - biochemijos istorijos paskaitose iki skausmo į galvą kalti preparatai - bet kuris jų išsprestų problemą, tačiau jie seniai nebegaminami. Ne tik todėl, kad nebėra poreikio. Apsauginė radiacija nepaliko žaliavų gaminti preparatams, kurie galėtų tapti komponentais sudedamosioms antibiotiko dalims.
Cigaretė nusirito grindiniu ir atsisveikindama šnypštelėjo. Štai kaip viskas paprasta. Nėra vaistų, nes nėra ligų. Bet liga yra! Akimirksnį Albinas užsimanė iš tiesų užkrėsti kiek įmanoma daugiau žmonių, bet supratęs, jog pačiam naudos iš to nebūtų, nuvijo mintį šalin. Pyptelėjo į kontraceptinę apyrankę įkomponuotas komunikatorius.
- Labas Vile, čia tu?
- Aš, aš... Kur slampinėji, bastūne? Vakarienė ir lova baigia atšalti!
- Atleisk, grįšiu kiek vėliau. Noriu dar užsukti į biochemijos institutą.
- Kokio vel... - burbtelėjo aparatas ir nutilo. Mirktelėjo raudona lemputė. Albinas irgi mirktelėjo atsakydamas. Nusišypsojo - net amžinoji "dygliakiaulės" sąskaita ima ir pasibaigia, ką jau kalbėt apie vaistus ir bakterijas. Pačiu laiku, beje - visai nesinorėjo klausytis įprastų moteriškų paistalų apie "naktinius pavojus", "instituto apsaugą" bei "painiavą sumautuose valstybinių pastatų koridoriuose". Žinoma, į instituto laboratorijas ne darbo metu išties sunku patekti, tačiau dieną ten pernelyg daug akių.
Po keliolikos minučių skubaus ėjimo jis jau stovėjo priešais galines biochemijos instituto duris. Praėjimo kontroleris, patenkintai murmėdamas, prarijo Albino "darbuotojo kortelę", išspjovė ją atgal ir plačiai atlapojo įėjimą. Sifilitikas šyptelėjo - kol kas viskas kaip per sviestą. Žengęs žingsnį jis atsidūrė tamsiame koridoriuje. Durys už vaikino nugaros užsitrenkė ir jis su siaubu prisiminė, jog neturi kuo pasišviesti.
- Gal pridegti? - nepažįstamas balsas tarsi šaltu vandeniu perliejo. Albinas atsišliejo nugara į duris. Plykstelėjo žiebtuvėlio liepsna ir koridoriuje išryškėjo žmogaus siluetas.
- Nepriraityk kelnių - aš ne mentas. - nusišaipė žmogėnas, prisidegdamas cigaretę.
- O aš čia dirbu. Reikalauju paaiškinti kas jūs ir praleisti mane į instituto patalpas. - Albinas nusprendė pereiti prie kaltinančio tono.
- Naktį čia niekas nedirba. Be to, kaip tu ketinai praeiti signalizaciją ir kitas velniavas, valdomas iš artimiausio kontrolierių posto? Ir netrink kad su valdžios žinia čia atėjai.
- Svarbus reikalas. Neturėjau kada pranešti valdžiai, - bandė suktis vaikinas, - o pro apsaugą praeiti visai paprasta...
- paprasta, kaip ir kišeninis minosvaidis... kartą metuose nereikalingiausiu metu iššaunantis. Kaip lazda. Užsimanei netekti lazdos ir kitų kūno dalių? Ką tuomet su tavim veiks panelė Vilija?
- Matau tamsta gerai informuotas, o gal tiesiog mėgstate į svetimus langus pažiopsoti? Čia kaimyniniame kabinete galima specialiai jums išrašyti kokį masturbuoklį. - Albinas stengėsi nepasimesti, nors iš susijaudinimo jam jau trūko oro.
- Jei norėjai mane suerzinti, tau beveik pavyko. Dabar klok, ko čia atėjai. Čia, tiesa, ne minosvaidis, bet daro tą patį - suteikia žodžiams svarumo.
Aptrupėjęs vamzdis įsirėmė sifilitikui į galvą. Šis, ilgai nelaukęs, spyrė į žiebtuvėlį laikančią užpuoliko ranką ir atsitūpė. Tuomet staigiu judesiu išsitraukė iš kišenės peilį ir šmaukštelėjo ten, kur tikėjosi esant nepažįstamojo blauzdą.
- Pyzdukas! Šikną perpjovei! - vyriškis pasirodo, aklinai tamsai užgulus, irgi buvo pritūpęs. Albinas pabandė bakstelti kiek aukščiau, bet užkliudė tik sieną. Palei ausį sučežėjo kelnės ir vaikinas prisimerkė, laukdamas susidūrimo. Smūgio nepajuto -  tik grūdinto plastiko bato skonį burnoje.
- Na ir bjaurus jaunimas šiais laikais, - išspaudė Jabitautas-Alkonas Likeris, vėl uždegdamas žiebtuvėlį. Tada prisiminė komisaro Makintošiaus jaunas dienas Tiltagalių vištidėse, ir kiek atlaidžiau pažvelgė į nokautuotą jaunuolį. Albinas tysojo be samonės, netekęs bent penketo dantų. Prakirstos lūpo plūdo krauju. Staiga koridoriumi nuvilnijo melsvas spindulėlis.
- Sumautas skaneris! - Alkonas šūviu atlapojo lauko duris. Terminalui profilaktika buvo atlikta senokai - kulkosvaidis sukaleno tik po keleto sekundžių, kai Jabitautas, ištempęs laukan leisgyvį vaikiną, paleido į koridorių sierarūgštės granatą. Tačiau autotaikiklis veikė puikiai - už kampo bepasislepčioje Likerio rankoje kur buvus kur nebuvus atsirado skylutė. Kulkosvaidžiui pro atidaras duris pliekiant į stovėjimo aikštelę, Alkonas įgrūdo leisgyvį kūną į savo skraidyklę ir įsitaisė už vairo. Skraidyklė nupleveno Berčiūnų link.
- Ten... liko mano kraujo... įkalčių. - pravebleno Albinas.
- Atsigavai? - Jabitautas įjungė autopilotą ir rankove nušluostė kraują vaikinui nuo lūpų. -  Nė velnio ten neliko. Rūgštis surijo visus įkalčius. Ir tavo kaplius greičiausiai.
- Kas tu? Kodėl?...
- Alkonas Likeris, bet gali mane vadinti Jabitautu, - nusprendė prisistatyti šnipas. - Esu privatus detektyvas... Na gal kiek per skambiai pasakiau bet esmę supratai?
- Jooo... - nutęsė sifilitikas, liežuviu čiupinėdamasis vietas, kur ne per seniausiai buvo dantys. - o mano kraujo tau į žaizdas pateko?
- Pateko, o kas čia tokio? - Alkonas prisimerkė, bandydamas nuvyti staiga į galvą šovusią mintį, - pala, tai visi tie saugumo reportažai, jūsų su Vilija bėgimas nuo kontrolierių, vaistinės, po kurias tave sekiojau, biochemija...?
Albinui atsakyti nereikėjo - šnipas pats viską suprato. Tačiau, priešingai nei vaikinas tikėjosi, pistoletas neprakalbo.
- Ką gi, pasiekiau patį klozeto dugną, retoriškai šnekant. O ar žinai kad tave seku ne vienas aš?
- Žinau, komisaras Makintošius...
- Ne, ne jis. Tai jis mane pasamdė, - Alkonas išsitraukė iš po sėdynės puspilnį butelį šartrezo ir užsivertė. Nurijęs porą didelių gurkšnių, ištiesė gėrimą pakeleiviui, - ne kasdien sužinai, kad mirsi nuo organų išpuvimo. Na, praskalauk dantenas ir pasakok savo istoriją, aš papasakosiu savo.

Vilija išsproginusi akis stebėjo du vyrukus, įsvirduliuojančius į butą. Albinas šyptelėjo jai bedante šypsena ir nukurnėjo į tualetą.
- Jusu... panele... draugas apsi... pasigėrė... jaunas dar, - pralemeno Alkonas.
- Ir pats matyt dar ne visiškai senas, - įvertinusi pašnekovo girtumo laipsnį pabandė įgelti mergina.
- Šmaikštuolė, Speed, - vyptelėjo Jabitautas. Išgirdusi savo kriminalinį slapyvardį Vilija krūptelėjo ir nusprendė nebesiginčyti. Nejaukią tylą nutraukė iš tualeto sugrįžęs Albinas.
- Alaus dar yra pas mus?
Galutinai nusivylusi vaikino elgesiu, Vilija trinktelėjo miegamojo durimis. Vyrukai nulingavo prie šaldytuvo. Netrukus sienas sudrebino girta daina.
- Mirsiu aš, mirsi tu, mirsim mes visi kartu!