Sidabrinės pievos pasakos II

Svajoklė mergaitė vėl gulėjo sidabrinėj pievoj. Gulėjo ant nugaros ir kaitino savo veidą prieš Saulę. Nuo jos spindulių ant mergaitės veido atsiranda vis daugiau strazdanų. Šiandien tinginiavimo diena. Šiandien tinginiauja visi. Vėjas, nutūpęs ant kaštono šakos, miega, cukriniai avinėliai kramsnoja rugiagėles, o mergaitė vėl paskendusi savo svajonėse.
- Ar matai tą debesį? – paklausė ji šalia plazdančio drugelio. – Jis panašus į dramblį.
Drugelis tik palinksėjo ūseliais, juk jis niekada nematė dramblio, tačiau jis atidžiai žiūrėjo į debesį ir bandė įsivaizduoti kaip atrodo tikras dramblys.
- Matai, jis turi dideles ausis ir su jomis gali skraidyti. Skaičiau vienoj Knygoj apie dramblius. Kaip smagu būtų, jei jis apsigyventų mūsų pievoje, ar ne?
Drugelis nusišypsojo. Iš tiesų kaip būtų smagu, jei juos aplankytų skraidantis dramblys, tada jie linksmai skraidytų kartu padangėje, o atėjus pietų metui skristų ieškoti pačio kvapniausio žiedo, vakare klausytų svirplio koncerto, o naktį miegotų po žvaigždėmis.
- Pasikviečiam skraidantį dramblį į svečius! – sušuko drugelis.
- Tikrai! Mes labai seniai beturėjome svečių. Parašykime jam laišką!
- Bet kaip mes jį nusiųsime? Juk mes nežinome, kur jis gyvena...
Svajoklė susimąstė.
- Mano Knygoje parašyta, kad drambliai gyvena Afrikoje. Tik aš nežinau kur tai yra. Bet niekis, parašykim laišką!
Jie susirado lapą popieriaus bei pieštuką ir pradėjo rašyti laišką:

Mielas Drambly,
Tikimės, kad gyveni gerai. Norėtume Tave pakviesti pasisvečiuoti mūsų pievelėje. Ji yra netoli didelio miško, šalia kurio yra aukštas kalnas, ant to kalno auga sena Liepa. Tikimės lengvai rasi mūsų pievelę.
Labai laukiam
Svajoklė ir Drugelis

Štai laiškas jau parašytas. Svajoklė buvo labai laiminga, nes popierius, ant kurio ji rašė, buvo šviesiai violetinis ir kvepėjo pakalnutėmis, todėl ji galvojo, kad dramblys, gavęs laišką, nedvejodamas atvyks į svečius.
- O kaip mums jį išsiųsti? – sunerimo drugelis.
- Nežinau... gal paprašyti Vėjo, kad nuneštų?
Jau Saulė rengėsi miegoti, apklojusi savo patalus rausva bei raudona paklodėmis. Vėjas vis dar žaidė su smilgomis, neleisdamas joms ilsėtis.
- Labas vakaras, Vėjau, gal norėtumei mums padėti? – nedrąsiai paklausė Svajoklė.
- Ką šįkart reikės daryt? – tarė susiraukęs Vėjas, mat jam teko nutraukti žaidimą su smilgomis.
- Ar galėtumei nunešti Drambliui laišką į Afriką?
- Hmm... na gal kurią dieną ir nulėksiu iki ten, o gal ir ne... bet tikriausiai nulėksiu... Duok šen tą laišką!
Taip buvo išsiųstas laiškas Drambliui. Iš tiesų niekas nežino, ar nukeliavo šviesiai violetinis laiškas, kvepiantis pakalnutėmis iki jo. Galbūt po poros dienų Svajoklė net užmiršo, kad Vėjas turėjo keliauti į Afriką, tačiau ji buvo laiminga...