Šalom, triskart į medį,
Į rytus, kvailio širdį.
Velniai nujoja baimę,
Aš pasikinkau mirtį
Ji atslenka taip tykiai
Ir išmuša iš vėžių.
Vėžiais sergu, jie žnyplėm
Nukovė mano tėtį
Maišau gyvenimą su dulkėm,
Su šaukštu, manų koše,
Supjaustau smulkiai, mulkiai
Dar sutrypia fokstrotą.
Belieka tik ištirpti,
Tekėti saule pasipiršus
Mėnulio kariui, bristi
Per Acherontą
Ir atsiduoti mariom.
Man patiko toks įvaizdžių kaleidoskopas. Marga ir prasminga, puikiai panaudoti keliareikšmiai/gramatiškai panašūs žodžiai. Gerai skaitosi, tik pabaiga, nors stilistiškai ir nesiskiria nuo viso teksto, mano nuomone, kažko stokoja, išsiskiria iš bendros linijos.
ghm.. nesiskaito man šitas tekstas. toks jausmas, kad buvo kažkas sudėliota į savo vietas tada gerai pakratyta ir pasidarė mozaika kažikokia :)
va, geriausia vieta turbūt "Šalom, triskart į medį," ir dar ten kur šiek tiek užkabinta lyriškai, o daugiau žinok nesiskaito :)
kažkas čia gerokai ne taip. 2-.
ties "tekėti saule" ritmas suiro. Pavadinimui paskutinė eilutė pataikauja, bet visas tekstas (man) į pavadinimą neatsako.
Kodėl?
Manų košė ir gyvenimas? Gi nebedarželis, nu.
Prozerpina, drugeli mielas, daugiau pagarbos savo tekstui.
Tris kart į medį:)