Marinai (Turaido Rožei)

Čia ne kiekvienas mena tavo vardą
Tiktai ant kapo dega žvakės trys,
O pavyduolis kelia savo kardą
Ir vėl ateina ne laiku mirtis.

Dangaus ir Žemės teismo nepabūgęs,
Nuožmus, klastingas, aklas nuo aistros
Jis užbaigė gyvenimą kaip Judas,
Išdavęs didžią dovaną gamtos.

Aplinkui tyliai tamsus miškas verkė
Ir graužė karčios ašaros akis
Kai pančiuos tirpo stiprios kalvio rankos,
Krūtinę perplėšt veržėsi širdis.

Praėjo viskas ką Sigulda matė:
Karai, marai, epochų sūkūrys.
Tik tu viena (per šitiek daugel metų!)
Likai tyriausios meilės pavyzdys.