Švyturiuojantis klevas

Tai ne grybų – lapų
lietumi prapliupo,
bangos margaspalvės
medelius įsupo.
Braido parko klevas
jūroje lapuotoj,
voro tinkleliu štai
ežio sužvejoto
stebuklingo, liečia
aukso jis spyglius,
tars tuoj burtų žodį -
nori būt gražus.
Bet staiga išnyra
grybai iš gelmių:
- Mūsų tai laimikis, -
medi, negražu.
Suskubėjo klevas
ir žodžius ne tuos
stebuklingus taręs,
krito ant bangos.
Lapų jūra ošia,
šviečia švyturys,
juo pavirto klevas
ir šviesos ežys.