Kaip mes kūrėme filmą

- Mielieji, - tarė Režisierius, - tikiuosi, visi išmokote tekstą.
“Mielieji”, t. y., mes- Eduardas, Jonas, dvi moterys, kurių aš nepažįstu, ir aš- stovėjome mano virtuvėje ir bandėme susikaupti. Matote, mes kūrėme naują trumpametražį kino filmą. Aš buvau operatorius, Režisierius buvo režisierius, Jonas turėjo atlikti gimtadienį švenčiančio jubiliato vaidmenį, Eduardas suvaidinti  pats save, o tos dvi moterys- šių vyrų žmonas.
Filmo siužetas buvo be galo paprastas: keturi žmonės virtuvėje švenčia jubiliato gimtadienį ir kalbasi. Pokalbio metu išryškėja, jog šie žmonės labai skirtingi, todėl jie ima skaudinti, įžeidinėti vieni kitus ir galų gale kažką nužudo (nusižudo?) - tiksliai neprisimenu, bet viskas baigiasi tragiškai.
- Jeigu nebus kraujo, - pasakė Režisierius, - mūsų filmo niekas nežiūrės.
- Be abejo, - pritarė Eduardas. - Tik aš nesuprantu, kodėl man priskirtas bailio ir prisitaikėlio vaidmuo. Tai pjauna mane kaip žmogų.
Bet Režisierius pasakė:
- Eduardai, aš nesuprantu, kodėl tu, būdamas išsilavinęs ir protingas žmogus, be to, neabejotinai geras aktorius, taip susitapatini su savo personažu.
- Matote, - pasakė Eduardas, - po tokio vaidmens mane ims kviesti vaidinti tik  nevykėlius. Tokio amplua aš nepageidauju.
- Po velnių, - tarė Režisierius, - aš daugiau nebegaliu koreguoti teksto. Štai Romualda visiškai nepyksta, kad scenarijuje jai numatyta vėmimo scena. Be to, jos amplua- alkoholikė. Ką į tai pasakysite?
- Apmaudu, - tarė Eduardas, - jog nūnai mūsų televizija ir kinas nerodo nieko padoraus, tik alkoholikes ir nevykėlius.
- Ir žudynes, - pritarė viena mano minėtų moterų, Režisieriaus pavadinta Romualdos vardu. - Tai baisu.
- Galime pradėti, - pasakiau aš. - Kamera paruošta.
- Mielieji, - tarė Režisierius, - tikiuosi, visi išmokote tekstą. Nenorėčiau, kad pradėtumėte improvizuoti, nes vėl patirsime fiasko, kaip ir su filmu apie Raudonkepuraitė savižudybę. Atvirai kalbant, neįtikėtina, kaip po viso to mums dar leido kurti kitą filmą.
- Ką jūs, - pasakė Eduardas. - Tuomet viską sugadino vilkas. Aš iškart sakiau, jog Boleslovas netinka tam vaidmeniui.
- Dieve, - tarė Romualda, - jis tiesiog buvo per girtas.
- Ne, - pasakė Eduardas, - geras aktorius net ir girtas nesugebėtų sugadinti gero filmo.
- Jūs tik norite pateisinti savo paties polinkį į alkoholizmą, - pareiškė Romualda.
- Gerbiamieji, - tarė Režisierius, - jeigu nepradėsime tuojau pat, iki rytdienos nesuspėsime pristatyti filmo televizijai. Prašau susėsti už stalo. Kaip prisimenate, filmo veiksmas vyksta virtuvėje; už stalo sėdi jubiliatas (sėskitės, Jonai), jo žmona (Romualda, prašau sėstis), svečiai Eduardas ir jo žmona Ana (prašau, Nadia).
- Ar nemanote, kad Nadia turėtų sėdėti šalia manęs? - paklausė Eduardas. - Kaip bebūtų, ji atlieka mano žmonos vaidmenį.
- Po velnių, koks skirtumas, - tarė Režisierius.
- Atleiskite, bet skirtumas esminis, - paprieštaravo Eduardas. - Žiūrovas nesupras, jog tai mano žmona.
- Nekalbėkite nesąmonių, - pasakė Režisierius. - Iš dialogo savaime išaiškės, kas kieno žmona.
- Drįsčiau abejoti, - tarė Eduardas. - Dialogo metu aš nevadinu jos žmona.
- Akivaizdu, kad neišmokote teksto, - pasakė Nadia.
- Gerbiamieji! - sušuko Režisierius.
- Atleiskite, - tarė Eduardas. - Kam mokytis tekstą, jis juk užrašytas ant servetėlių.
- Jūs turėsite vaidinti, o ne nuolat spoksoti į servetėles, - pasakė Režisierius.
- Dėl dievo meilės, aš ir neketinu nuolat žiūrėti į servetėles, - supyko Eduardas. - Tiesiog norėjau pasakyti, jog dėl teksto tikrai nekils problemų. Galime pradėti.
- Tai ir pradėkime, - įsiterpiau aš. - Kamera paruošta.
Ir mes pradėjome. Filmas buvo toks:

Veiksmas vyksta virtuvėje. Už stalo sėdi JUBILIATAS, jo ŽMONA ir EDUARDAS su ANA. Visi šiek išgėrę.

ANA (JUBILIATUI). Išties... Tikrai malonu, kad mus pakvietėte... Sakėte, dar ateis kaimynai?
JUBILIATAS. Deja, ne. Mes susipykome su jais.
J. ŽMONA. Šlykštūs žmonės.
JUBILIATAS. Šlykštūs.
ANA. Išties? Tai baisu.
JUBILIATAS. Nieko čia baisaus.
EDUARDAS. Tikrai?
JUBILIATAS. Taip.
EDUARDAS. Ką gi.
JUBILIATAS. Taip. Tiesą sakant...
J. ŽMONA (ANAI). Jums nekaršta? Atidaryčiau lan...
JUBILIATAS (ŽMONAI). Brangioji, užsičiaupk. Kiek gi galima čia pliaukšti liežuviu?
ANA. Ką jūs, man beveik šalta.
EDUARDAS. Šalta?
ANA. Ne... Ne, viskas gerai.
JUBILIATAS. Nieko, nesušalsite. (EDUARDUI) Nemanote, kad turėčiau pasakyti tostą už save?
EDUARDAS. Ak, būtų be galo malonu.

J. ŽMONA demonstratyviai žiovauja

JUBILIATAS (atsistojęs, oficialiai). Brangūs susirinkusieji! Nuoširdžiai dėkoju už man suteiktą garbę pasakyti jums keletą žodžių. Nenorėdamas labai plėstis, visgi siūlau prisiminti šalia manęs sėdinčio pono Eduardo žodžius, jog aš esu didis žmogus. Eduardai, jūs tikrai perlenkėte.
EDUARDAS. Manyčiau... Atleiskite, aš niekada nevadinau jūsų didžiu žmogumi.
JUBILIATAS (geraširdiškai). Na ką jūs, aš juk puikiai prisimenu. Išties, būti didžiu žmogumi- ne taip paprasta.
J. ŽMONA (irzliai). Brangusis, paskubėk, visi nori išgerti. (ANAI) Jis tiek daug šneka, kad kartais nesuvokiu, kaip išgyvenau su juo tiek metų.
JUBILIATAS (EDUARDUI). Bet mes kartu dar tik dešimt metų!
EDUARDAS. Mes?
JUBILIATAS. Mes! Mes!!! Negi jūs.
J. ŽMONA. Dešimt! Išties... Išties, kaip mažai! Verčiau nebūčiau tavęs sutikusi!
ANA (J. ŽMONAI). Nurimkite, mieloji, saugokite savo silpnas kepenis!
JUBILIATAS. Kepenis!!! Reikia mažiau gerti!
J. ŽMONA. Aš ir negeriu!
JUBILIATAS. Negeri?! Aš nespėju nešioti iš namų tuščių butelių! (EDUARDUI) Ji kasdien išgeria tris butelius vyno!
J. ŽMONA. Kas čia blogo- išgerti truputį vyno! (ANAI) Įsivaizduokite, jis ant kilimo karpo kojų nagus! Šlykštynė!!!
ANA. Išties? Galima apsivemti.
JUBILIATAS (ANAI, karščiuodamasis). Tai vemkite! Iš jūsų buvo galima to tikėtis!
ANA (EDUARDUI). Kokios baisios manieros.
EDUARDAS. Gal išgerkime?
JUBILIATAS (piktai). Jums tik ir rūpi prisigerti!
EDUARDAS. Man? Aš tik noriu sušvelninti situaciją.
JUBILIATAS (pašaipiai). Tikrai? O gal jūs tiesiog palaižūnas?! Sakykite, ar ne todėl jus paaukštino darbe?
J. ŽMONA (JUBILIATUI). Darbe! O kada tave paaukštins darbe? Tu toks netašytas, man net gėda išeiti į gatvę.
JUBILIATAS. Žinoma, gėda, nes tu amžinai girta!
J. ŽMONA (ANAI). Matote, kaip jis elgiasi su manimi?! (verkia)
JUBILIATAS. Gal gali nekelti čia scenų?!
EDUARDAS. Kodėl jūs skaudinate savo žmoną?
JUBILIATAS. Ji ne žmona, o tikras velnias! (trenkia kumščiu į stalą) Aš ją vedžiau tik iš pasigailėjimo, nes būtų visai prasigėrusi.

- Stop! Stop! –sušuko Režisierius. - Jonai, kaip jūs trankote kumščiu stalą? Atrodo, jog tas stalas kainuoja penkis tūkstančius, ir jūs bijote jį įbrėžti.
- Nelabai suprantu, - pasakė Jonas.
- Tai supraskite, - įsikarščiavo Režisierius, - kad jūs ne šiaip sau iš nuobodulio plekšnojate stalą! Tame smūgyje į stalą žiūrovas turi įžvelgti susikaupusį jūsų kartėlį dėl nepavykusio vedybinio gyvenimo, alkoholikės žmonos, neperspektyvaus darbo, blogų santykių su kaimynais ir visu aplinkiniu pasauliu! Viešpatie, juk tai viena svarbiausių filmo scenų! Reikia trenkti štai taip!
Ir Režisierius parodė, kaip reikia trenkti, - man net pagailo savo stalo. Bet menas yra menas. Jeigu filmas pavyks, galėsiu nusipirkti dešimt tokių stalų.
- Aišku, - pasakė Jonas, - dabar supratau. Taip ir trenksiu.
- Puiku, - tarė Režisierius. - Tęskime nuo “jums tik ir rūpi prisigerti! ”
Ir mes tęsėme nuo “jums tik ir rūpi prisigerti”.

JUBILIATAS (piktai). Jums tik ir rūpi prisigerti!
EDUARDAS. Man? Aš tik noriu sušvelninti situaciją.
JUBILIATAS (pašaipiai). Tikrai? O gal jūs tiesiog palaižūnas?! Sakykite, ar ne todėl jus paaukštino darbe?
J. ŽMONA (JUBILIATUI). Darbe! O kada tave paaukštins darbe? Tu toks netašytas, man net gėda išeiti į gatvę.
JUBILIATAS. Žinoma, gėda, nes tu amžinai girta!
J. ŽMONA (ANAI). Matote, kaip jis elgiasi su manimi?! (verkia)
JUBILIATAS. Gal gali nekelti čia scenų?!
EDUARDAS. Kodėl jūs skaudinate savo žmoną?
JUBILIATAS. Ji ne žmona, o tikras velnias! (stipriai trenkia kumščiu į stalą) Aš ją vedžiau tik iš pasigailėjimo, nes būtų visai prasigėrusi.
EDUARDAS (taikiai). Kiek pamenu, anksčiau ji negerdavo.
JUBILIATAS (piktai). Tikrai?! Gal todėl, kad neturėjo tam pinigų?
J. ŽMONA (šaukia pro ašaras). O dabar turiu?! Tu gi nieko neuždirbi! 
JUBILIATAS. Aš uždirbu daugiau nei Eduardas! 
EDUARDAS. Deja, aš uždirbu daugiau.
JUBILIATAS (įtūžęs). Ką čia kalbi, tu… tu…
EDUARDAS (atsistoja). Aš išeinu.
JUBILIATAS (agresyviai). Tik pabandyk! 
EDUARDAS. Jūs man grasinate?
J. ŽMONA. Eduardai, prašau, sumuškite mano vyrą, jis tikras kiaulė.
ANA (persigandusi). To betrūko! Eduardai, prašau sėstis!

JUBILIATAS garsiai kvatojasi

EDUARDAS. Aš išeinu!

JUBILIATAS dar garsiau kvatojasi ir nukrenta po stalu

J. ŽMONA (klykia). Duokite man išgerti!
JUBILIATAS (keldamasis iš po stalo). Šūdo!
ANA (susierzinusi). Na, žinote, man baisu!
JUBILIATAS (Anai). Tylėk tu, kurva!

  - Stooop! Stooop!!! - suklykė Režisierius. - Jūs visai išprotėjote. Televizija nepriims filmo su žodžiu “kurva”, šią sceną lieps iškirpti. Dėl dievo meilės, aš juk prašiau neimprovizuoti. Pagal scenarijų jūs turite sušukti “tylėk, tu kekše”, o ne “tylėk, tu kurva”!     
- Galbūt, - pasakė Jonas, - bet, kiek suprantu, mūsų filmas yra natūralistinis. Dedu galvą, jog buitiniuose barniuose žmonės dažniau vartoja “kurvą”, o ne “kekšę”.
- Na, žinoma! - sušuko Režisierius. - Ar jūs tą patį paaiškinsite ir Kalbos komisijai?
- Ką jie nusimano, - tarė Jonas. - Pavyzdžiui, lenkų kalboje šis žodis nėra joks keiksmažodis.
- Brangusis mano Jonai, - piktai pasakė Režisierius, - gal tuomet statykime filmą lenkų kalba su lietuviškais subtitrais?
- Gerai, - tarė Jonas, - tebūnie “kekšė”. Aš tik norėjau, jog ši scena būtų kuo natūralesnė. Juk tai tas pats, kaip ir su stalo daužymu: žodyje “kurva” aš sutalpinau nežmoniškai didelę savo dvasios energiją, beprotišką įsiūtį ir nusivylimą. Be šio žodžio filmas gali prarasti savo įtampą, įtikinamumą, originalumą, žavesį- bet tebūnie. Režisierius esate jūs, viską sprendžiate jūs.
- Dieve! - sušuko Režisierius. - Aš jums sakau, jog už šią sceną būsiu nuskalpuotas, ir mano filmo niekas nerodys!!! 
- Ką gi, - tarė Jonas. - Viskas gerai.
- Ne, negerai, - pasakė Režisierius. - Kurdamas scenarijų, tiesą sakant, irgi norėjau įrašyti “tu kurva”, o ne “tu kekše”, bet televizijoje man pasakė, jog tokio filmo jie nepriims, ir teko sušvelninti šią sceną. Man išties gaila.
- Nusiraminkite, - tarė Jonas, - viskas bus gerai, mes jus palaikome. Apsieisime ir be “tu kurva”.
- Dėkoju, tarė Režisierius. - Mes bejėgiai prieš cenzūrą. Tęskime nuo “Eduardai, prašau, sumuškite mano vyrą”.
Ir mes tęsėme nuo “Eduardai, prašau, sumuškite mano vyrą”.

J. ŽMONA. Eduardai, prašau, sumuškite mano vyrą, jis tikras kiaulė.
ANA (persigandusi). To betrūko! Eduardai, prašau sėstis!

JUBILIATAS garsiai kvatojasi

EDUARDAS. Aš išeinu!

JUBILIATAS dar garsiau kvatojasi ir nukrenta po stalu

J. ŽMONA (klykia). Duokite man išgerti!
JUBILIATAS (keldamasis iš po stalo). Šūdo!
ANA (susierzinusi). Na, žinote, man baisu!
JUBILIATAS (Anai). Tylėk tu, kekše!
ANA (piktai). Kąą?! Pederastas!   

- Ak! - sušuko Režisierius, susiėmęs už galvos. - Atvirai kalbant, gal vietoj “pederasto” pavartoti kokį kitą žodį?
Nadia pasipureno plaukus ir tarė:
- Betgi aš neimprovizuoju! Scenarijuje taip ir parašyta!
- Taip, - pasakė Režisierius, - bet aš dabar pamaniau… Žinote, gal tai per grubu?
- Nemanau, - tarė Jonas. - “Pederastas”- joks keiksmažodis. Šis žodis yra “homoseksualisto” sinonimas, todėl Ana visai tikslingai jį vartoja, norėdama pažeminti jubiliatą.
- Manau, jūs teisus, - nusiramino Režisierius. - Gal išgerkime kavos ir tęskime?
Gerdami kavą, mes aptarėme tolesnį filmavimą.
- Labiausiai nerimauju dėl savo suknelės, - pasakė Romualda.
- Suknelė puiki, - tarė Režisierius. - Nematau pagrindo nerimauti.
- Būtent, puiki! - sušuko Romualda. - Todėl bijau ją apvemti.
- Bet jūs neprivalėsite iš tikrųjų vemti, - pasakė Režisierius. - Vemdama jūs būsite antrame plane, nusisukusi į kriauklę, todėl jums tereikės leisti įtikinamus garsus.
- O kodėl mano vėmimas negali būti parodytas stambiu planu? - paklausė Romualda. - Aš juk moku be galo išraiškingai vemti. Nejaugi nematėte, kaip įspūdingai aš vemiu filme “Moteris- varlė”? Prieš tos scenos filmavimą buvau tyčia prisivalgiusi žaliųjų žirnelių.
- Galbūt, - tarė Režisierius. - Bet mūsų filme jūsų vėmimas svarbus ne kaip fiziologinis procesas, o kaip simbolinė dvasinio apsivalymo išraiška.
- Kokia nesąmonė, - pasakė Romualda. - Tai man nereikės vemti?
Čia įsikišau aš.
- Tikrai ne, - pasakiau. - Matote, mano kriauklė užsikimšusi.
Romualda įsižeidė.
- Žinote, - pasakė ji man, - prieš pradedant filmavimą galėjote išsikviesti santechniką. Kas per virtuvė, net nusivemti nėra kur.
- Tiesą sakant, - tariau, - paprastai aš nevemiu. Be to, tokiems reikalams puikiai tinka tualetas.
- Na jau ne, - žinovo balsu paprieštaravo Romualda, - lakstant vemti į tualetą, nelieka jokio efekto. Matau, jog universitetinis išsilavinimas jums nedavė jokios naudos.
Jau ketinau įsižeisti, bet Režisierius tarė:
- Ką gi, tęskime, liko ne tiek jau daug.
Ir mes tęsėme.

ANA (piktai). Kąą?! Pederastas! 
EDUARDAS (verkia). Jūs visi nesveiki! Aš išeinu!
JUBILIATAS (EDUARDUI, tyčiodamasis). Dink iš čia, baily, ir daugiau nesirodyk man akyse!

J. ŽMONA isteriškai verkia

EDUARDAS. Ana, einam!
ANA (klykia). Jis mane išvadino kurva, o tu tyli?!
EDUARDAS. Tai ką aš galiu padaryti?!

- Po velnių! - suriko Režisierius. - Nadia, jūs užmiršote, kad jus pavadino ne “kurva”, o “kekše”!
- Ak, iš tiesų, - tarė Nadia. - Labai atsiprašau.
- Ir labiau klykite, - priminė Režisierius, - juk įžeista jūsų moteriška savigarba.
- Pasistengsiu, - pasakė Nadia.
- Ką gi, tęskime toliau nuo “Ana, einam”.
Taigi, mes tęsėme nuo “Ana, einam”.

EDUARDAS. Ana, einam!
ANA (klykia). Jis mane išvadino kekše, o tu tyli?!
EDUARDAS. Tai ką aš galiu padaryti?!
ANA (grąžo rankas). Tu turi mane ginti!!!

JUBILIATAS kvatodamasis apverčia stalą, J. ŽMONA eina verkti prie kriauklės

EDUARDAS (ANAI). To betrūko!
ANA (spiegia). Kąąąą?! Jis buvo teisus! Tu apgailėtinas bailys!!!
JUBILIATAS (ramiai). Argi meluočiau.
ANA. Aaach, tu!!! (puola mušti JUBILIATĄ, o šis beprotiškai kvatojasi)

J. ŽMONA itin garsiai vemia į kriauklę

EDUARDAS (klykia). Po velnių!!!

J. ŽMONA puola prie EDUARDO ir skelia jam antausį

J. ŽMONA (EDUARDUI). Tvarkyk savo žmoną! Ji užmuš mano vyrą!

JUBILIATAS ant grindų smaugia ANĄ

JUBILIATAS (kvatodamasis). Pasmaugsiu, tave, kurva!

- Velniai jus griebtų! - suriaumojo Režisierius. - Mes juk susitarėme apsieiti be jokių “kurvų”!
- Atleiskite, - tarė Jonas. - Kažkaip įsijaučiau: man net pasirodė, jog smaugiu tikrą savo žmoną.
- Dėl dievo meilės! - pasipiktino Režisierius. - Kai smaugsite tikrą savo žmoną, šūkaukite, kas tik šaus į galvą, bet dabar mes kuriame filmą ir susitarėme apsiriboti “kekše”, negi taip sunku prisiminti!
- Žinote, - tarė Nadia, - man skauda kaklą. Šitaip ir iš tiesų galima pasmaugti.
- Atsiprašau, - pasakė Jonas, - labai apgailestauju. Pasistengsiu būti subtilesnis; kartais pernelyg įsijaučiu į savo vaidmenį.
- Nepraraskite sveiko proto, - pamokomai tarė Režisierius, - aš tikrai neabejoju jūsų talentu, bet, kita vertus, nenoriu, kad iš tiesų pasmaugtumėte vieną geriausių mano aktorių.
- Savaime suprantama, - pasakė Jonas. - Užtikrinu jus, viskas bus gerai. Tęskime.
- Taip, - tarė Režisierius, - tęskime nuo epizodo, kai jūs smaugiate Nadią (tiksliau, Aną), tik nesikeikite.

J. ŽMONA (EDUARDUI). Tvarkyk savo žmoną! Ji užmuš mano vyrą!

JUBILIATAS ant grindų smaugia ANĄ

JUBILIATAS (kvatodamasis). Pasmaugsiu, tave, kekše!
EDUARDAS. Gana!!! (trenkia kėde JUBILIATUI per galvą, šis apsipila krauju ir netenka sąmonės)  O dieve! Aš užmušiau žmogų! (čiumpa nuo stalo peilį ir suvaro sau į krūtinę; iškart miršta)

ANA guli ant grindų ir bando atgauti kvapą. J. ŽMONA verkia ir vemia vienu metu. JUBILIATAS atsigauna ir bando atsikelti

JUBILIATAS. Tai velnias, neblogai užtvojo (atsistoja). Atidarysiu langą (atidaro langą ir netyčia iškrenta į gatvę)
ANA (labai ramiai). Manau, man reikia eiti namo ir pasirūpinti laidotuvėmis (žiūri į negyvą EDUARDĄ).
J. ŽMONA. Eidama pažiūrėkite, ar mano vyras užsimušė. Visgi šeštas aukštas.
ANA. Viso gero, gerai praleidau laiką.
J. ŽMONA. Aš irgi (toliau vemia į kriauklę).
ANA. Kodėl jūs tiek vemiate?
J. ŽMONA. Mano kepenys nesveikos.
ANA. Ak, taip, tikrai (išeina).
PABAIGA

- Puiku! - suspigo Režisierius. - Bravo! Pagaliau nufilmavome. Eduardai, būkite toks malonus, pakvieskite iš kiemo Joną, filmavimas baigtas!
- Pagaliau, - tarė Romualda. - Ar įtikinamai vėmiau?
- Nuostabiai, - pasakė Režisierius. - Vienu metu pamaniau, jog vemiate iš tikrųjų.
- Aš ir vėmiau iš tikrųjų, - pasigyrė Romualda. - Neatsispyriau pagundai.
Man staiga pagailo savo kriauklės. Bet čia pro langą išgirdome Eduardo riaumojimą.
- Po velnių! - staugė Eduardas, ir mes iškišome galvas pažiūrėti, kas ten nutiko.
Tada ir mes sušukome:
- Po velnių!!!
Ant šaligatvio ištiškęs gulėjo Jonas. Tiksliau, tai, kas iš jo liko.
- Jis nepataikė nušokti į krūmus!!! - iš apačios riaumojo Eduardas.
        - Ak! - nustebo Romualda. - čia juk tik antras aukštas.
        - Dieve tu mano, - pasakė Režisierius. - Dabar mūsų filmas tikrai išgarsės. Siūlau išgerti šampano ir tuoj pat skambinti į televiziją.