Atspalvis

Vietoj įžangos
Siūlau šį tekstą skaityti iš lėto. Tik tada bus harmonija ir įdomu. Šio kūrinėlio skaitymą norėčiau palyginti su ambient muzika. Jei leisies nešamas srovės, tada atrasi prasmę, jei ne, bus tikrai nuobodu.



Spragteli jungiklis. Žingsnis. Vienas. Antras. Priešais atsiranda lova. Švelniai pakelia antklodę ir palenda po ja. Dabar jam šilta, gera. Priešais ant sienos prasiskverbęs per užuolaidas krinta mėnulio šviesa. Apšviesta apatinė sienos dalis prikausto jo žvilgsnį. Sklindanti spindulių pluoštas sienai suteikia balkšvai pilką atspalvį. Keista, bet dienos šviesoj ši siena rausva, o ši, mėnuliška suteikia kitokį atspalvį. Įdomu, kaip tas pats objektas, vienodo intensyvumo šviesos nušviestas atrodo visai kitaip. Gali stebėti tūkstančius kartų tą pačią smulkmeną dieną, bet ji tau atrodys visai kitaip jei pažvelgsi į tą patį objektą apšviestą mėnulio...
Po kurio laiko spoksojimo į tą vienintelį tašką jis išgirsta muziką. Tą pačią Massagni melodiją, kurios mėgdavo klausytis studijos laikais. Keista, bet vakar jis prisiminė turįs šį muzikinį įrašą ir pajuto poreikį išgirsti. Išsirinko iš albumo dainą ir leido tą pačią vieną visą vakarą. Dabar vėl ta pati melodija skamba.
Skamba muzika ir jis jaučiasi nešamas silpnos vandenyno srovės. Jaučia banguojančią jūrą po savimi. Užmerkia akis ir regi į toly plytintį beribį horizontą. Visagalė jūra, jį patį gąsdinusi savo galybe ir nenuspėjamumu dabar teikia jam ramybę. Jis ir jūra. Harmonija. Jis niekada nemėgo vandens. Vanduo jam buvo energijos forma, kuri versdavo pasijusti menkam. Akistatoje su vandenynų jėgą pasijunti silpnas ir bejėgis. Bet šį kartą viskas kitaip. Nėra baimės, nepasitikėjimo. Ir jos tiesą sakant net negali būti. Kaip gali tau kelti baimę kažkas, kieno tu pats esi maža dalis. Tu įsilieji į visumą ir ji tau teikia palaimą. Šį kartą jis pajuto, kad yra dalis tos viską griaunančios ir niokojančios jėgos.
Toli toli pastebi atsiritančias kelias didesnes bangeles. Smuiko keli staigūs paskutiniai akordai ir akys atsimerkia. Jis vėl išgirdo muziką, išniro iš jūros gniaužtų. Pasibaigė melodija. Tyla. Ir vėl švelniai virpančios stygos pradedą dainą iš naujo. Ta pati melodiją skamba dar sykį. Skambėjimas toks tikras ir natūralus. Jis girdi kiekvieną instrumentą, kiekvieną melodijos vingį. Ir viskas, viskas, net ir garso stipris yra persipynę su juo. Muzika skirta jam. Melodijos pakylėjimas, nusileidimas, bet visą laiką tokia gyvybiška ir nenutrūkstama srovė atspindi jo pačio asmenybę.  Žmogų apima jausmas lyg grotų jis pats. Po truputį šis vyriškis tampa muzikos atlikėju. Pasineria į garsų kupiną pasaulį. Jame po truputį išnyksta melodijos vingrybės. Nebelieka ir pačio veiksmo – grojimo. Erdvė nustoja egzistuoti. Lieka tik jis ir instrumentas, kuris po truputį baigia prarasti formą ir galiausiai visiškai išnyksta. Lieka tik jis.
Jis - visa aprėpianti visuma.
Garsas užtyla ir vėl po truputį merkiasi akys. Vėl po truputį grįžta į šį pasaulį. Jis vėl išvydo tą pačią blankią šviesą ant sienos priešais. Šį kartą šiek tiek pasislinko metamas mėnulio šešėlis. Taip, šešėlis, mąsto jis, kuris uždengia daikto matomas formas dienos šviesoje. Jis stebi kaip švelniai ir iš lėto juda apšviestas plotelis į vieną pusę. Po truputį pasineria į tą balzganos figūros slinkimo stebėjimą. Jis rodosi susitapatina ir mato tą hipnotizuojantį, švelnų judėjimą. Ir vėl pajunta tą pačią melodiją. Gera.
Įdomu, ji buvo nutilusi ar tik jos skambesio negirdėjo, svarsto vyriškis. Po truputį visą dėmesį sutelkia į klausymąsi. Vėl puikiai girdi visą muziką, visus instrumentus. Dabar jis supranta, kad nėra muzikos šaltinio ir jo net nebuvo. Jis supranta, kad šios melodijos daugiau niekas negirdi, tik jis. Ir tas skambesys, tas tikslus girdėtos melodijos atsikartojimas kyla iš jo gelmių. Šiek tiek baugi mintis jam pasirodo iš karto. Bet jis tik guli ir klausosi. Jis girdi tai, ko niekas negali išgirsti. Tai jo muzika, ir tai muzika, skirta jam. Dabar jis yra kūrėjas, jis yra keliautojas. Tai jo akimirka, kada net ir laikas paklūsta žmogui.