bučiuodamas kaklą....

  Vakar tu man pabučiavai kaklą-
  Mano mažasis beproti.
  Nusišypsojau-
  beprotei visada reikia bepročio.
  Gerai, kad tu su manim.
  Dabar kartu kursim svajones,
  lipdysim langų stiklus.
  Aš sotinsiuos tavo akimis.
  Ir šypsosiuos - mažute šypsena.
  Gerai, kad mes dar nei vienas
  nepratarėm nė žodžio...
  ...Aš apie tave viską žinau,
  tu pirmas supranti mano šypseną.
  Aš tikiuos, kad meilė nepadarys mūsų
  normaliais.
  Žiūrėk, aš tau pučiu muilo burbulus - stebuklus.
  Ir mes abu šypsomės.
  Keista ta mūsų šypsena.
  Tik mums abiem suprantama.
  Ar tu žinai, kad viskas plyšta many,
  griūna tiltai ir statosi naujos mintys,
  kuriasi stebuklų pilys ir skraido visur
  drugeliai? Ir šviečia milijonai saulių.
  Chaosas. Metamorfozės. Kylanti Atlantida.
  Tik šypsena aš viską išduodu.
  Gerai, kad bučiuodamas man kaklą
  tu pastebi tą šypseną...
  Ne veltui tikėjau beprotybe.