Višta ir svajonė

Vištelė po kiemą bėgiojo,
Visokius sliekus ten lesiojo.
Netyčia pakėlė galvelę
Ir pastebėjo saulelę.

- Va, Jėzau, buvau jos nemačius!
Sušuko vištelė džiaugsmingai.
- Kodėl man jos nieks neparodė?!
Ir ėmė trepsėt apmaudingai.

- O jeigu tenai man nuskridus?
Skristi, sakau, gal mokėčiau.
Tik kaip čia ant stogo užlipus
Kad atsispirti galėčiau?

Privargo ji siekdama stogo
Ir nieko iš to neišėjo,
Todėl atsiremus į sieną
Višta sau po nosim bambėjo.

- Rytoj gal pavyks, pamatysim.
Svarbiausia yra treniruotis...
Gal būtų ilgai dar bambėjus,
Bet buvo jau laikas miegoti...