Skerstuvės Mykolų kaime

Per Kūtvailiškių pievų vėjas braukė peržiem sušutusio mėšlo kvapą. Danguje lyg galvijai grūdosi debesys.

Rytas. Saulė slapstėsi.

Be garso atsivėrė trobos langas. Kiti penki trobos langai buvo aklinai užkalti lentomis ir užpilti spaliais, mat trobos šeiminkas Kazimieras Liaulius ir tardomas nepasakytų, kada ir kokia proga jis išlupo langus iš vyrių ir nunešęs pas Šlapdribą, pramušo juos už kelis butelius “kaukolinio”.

Lange išdygo begalvė vyro stovyla. Išsirietė, lyg saugodamasis spyrio į užpakalį. Atsiklaupė ant palangės. Pirštai karštligiškai sugraibė galife kelnių sagas. Į purviną ryto šviesą iššoko pimpalas ir džiaugsmingai sutvinkčiojo gavęs pernakt sapnuotą laisvę. Veržli plona srovelė smogė į korėtą sniego pusnį ir beregint praurbino gilų urvelį, lyg papliūpa iš automato kas būtų kalęs… 

– O, tėvai!.. – išdygo ant slenksčio jaunėlis Adis. – Varai kaip su lazeriu!

Bet tuoj gavo niuksą nuo motinos, vos laiptais nenudardėjo.

– Prie darbo! – praplyšo Ona, stuomeninga moteriškė, raudonomis, jovalo nuplikintomis rankomis. – Ir tu baik su švancu man čia diriguoti! Amžinai prisprogęs, net iki išvietės tingi kulytą nuvilkti!

– Kas ne bybis, motin!.. – slėpė klyne savo įnagį Kazimieras. – Vakar biški su vyrais garaže išgėrėm, juk kirovecą taisėm.

– Žinau kaip jūs taisėt, žinau…, – bet ūmai Ona apsiramino ir atkišo vyrui visąlaik rankoje turėtą peilį: – Pažiūrėk, ar gerai išgalandau. Visą rytą brūžinau, ar gerai?

Kazimieras pasitrynė mieguistas akis ir drebančiais nagais sugraibė ilgą ir sunkų, nelyginat kardą,  kiaulinį peilį. Ašmenys net žalios – taip buvo išgaląstas.

– Na tave, motin, su tokiu, kaip nieką papjaučiau, – mieguistai sušnopavo Kazimieras.

Adis sukikeno.

– Aš tau!.. Atsirado – papjaučiau, – nebuvo linkusi juokauti Ona. – Marš prie darbo. Ateis ir vakaras, kol kiaulę išdarinėsim. O tu, – žybtelėjo akimis į vypsantį sūnų, – mauk į tvartą, virvę surask.

Adis smalindamas “Prima” nutežlėjo tvarto link. Netrukus ir tėvas pasirodė. Išsikėlė trobos duris, ant kurių kaip įprasta svilindavo paršiokus, ir nulingavo sūnaus pėdomis. 

– Eikit nuo daržinės toliau!.. Nesvilinkit arti! – rėkalojo Ona iš trobos. – Bledės, uždegsit man daržinę taip ir žinokites!

Kazimieras numauliojo neatsisukęs. Nudrėbė duris prie vištidės, o daržinėje su virve jau laukė Adis. Kiaulė žvygavo, šnipu bildino tuščią lovį, bet pasirodžius rūškanam šeimininkui ir vietoj kibiro su jovalu jo rankoje išvydus milžinišką peilį, rubuilė veriamai sužvygo, net Kazimierui ausyse suspengė.

– Na, tėvai… Ir ką toliau darom? – trypčiojo sūnus, o kiaulės žviegsmas nesiliovė.

– Tylėk, tu kurva! – įsiuto pagiringasis Kazimieras. – Ar taip, ar taip – tau pize kazi!

– Jo, mišios… – pridūrė Adis, rišdamas mazgą virvės gale.

Degloji nulindo į gardo kampą ir iš ten svaidė tūžmingus žvilgsnius.

Kazimieras užsimerkė. Iš akių tamsos išplaukdavo ir vėl išblėsdavo pora kvailų gyvulio akių.

– O kuo ana vardu buvo? – kažką galvodamas paklausė Kazimieras ir pats sau atsakė: – Ai, ar ne tas pats!..

– Jinai man į Prunskiene panaši, – suvapėjo Adis.

Kazimieras atidžiau pažvelgė į kiaulė.

– Nujo! Sakyčiau, į Landsbergį. Žandai, ir ta tos kreivos zebtos… Na tuo maloniau, kaip sako. Nerk virve, Adi, darbuosimės!

Adis prisėlino prie kvapą sulaikiusios kiaulės, čiupo už mėšlinos kojos ir užnėrė kilpą ir apvertė aukštielninką. Degloji pratrūko kriūkti lyg smaugiama. Spardėsi, kąsti mėgino, bet Adis laikė virvę įtempęs, net dantys braškėjo.

– Greiššššiau! Šššštyyyrink! – švokštė jis.

– Tylėk, piemenyyy! – perėkė kiaulės krioksmus tėvas, o ilgas peilis jo rankose išdavikiškai suvirpėjo. Kol nusitaikė, kol įkvėpė oro, kiaulė šast! ir ant kojų. Adis griuvo mėsos kalno, apsikabino visomis keturiomis, o virvę net į dantis įsikando.

– Durk! – cyptelėjo. - Neišlaikysiu!

Kazimieras durė. Šniojo peiliu, bet kiaulė metėsi į šoną, ir smaili geležtė nusprūdo nuo Adžio peties. Tas kaip nuplikytas nusirito kiaulės, čiupo saują mėšlo ir leido tėvui į akis.

– Eik tu naaachui!.. – suklykė plonu, mergos balseliu. – Kažin, ką čia pjauni – mane ar tą bekoną?!

– Kad man rankos, bled, dreba!

– Duok man peilį, žąsine!

Davė. Adis ir taip sėlino, ir kitaip, bet kiaulė vikriai atsukdavo jam riebų pasturgalį. Netekęs kantrybės porakart spyrė deglajai į papilvę, o ji sukriuksėjo, tarsi juokais netverdama.

– Ne taip reikia, – sugalvojo tėvas. – Duok virvę!

Jis permetė išmėšlintą virvę per balkį. Suraitė dvi kilpas ir vieną įbruko Adžiui į rankas. Paaiškino: priekines tos padlos kojikes į kilpą! Aukštyn – oba! Ir toji sterva, kaip vokietis – hende hoch!.. O tada, ble, iš peilio, iš peilio…

– Planiuks geras, – sutiko sūnus ir mikliai sužvejojo mėšlu besitaškančios kiaulės koją, netruko ir tėvas susidroti su kita koja.

– O dabar kelk! – didžiai suriko Kazimieras, atšokdamas ir tvirtai gniauždamas peilį.

Adis supūkštė. Vos ne vos atplėšė žviegiančią degląją nuo mėšlo. Pakibo kiaulė ant balkio, iškėlė nuo lašinių užsigriežusias kojikes, o krūtinė tik šmykso Kazimiero akyse.

– Na dabar bus tau!.. – ir smogė peiliu.
Juodas kraujas švirkštelėjo, čiurkštelėjo lyg koks myžalas Kazimierui ant surauktos marmūzės, bet peilio nepaleido:

– Še tau už kolūkius!.. Še tau indėlius!.. – vis kirto iš visos sylos. - Už kainas! Pieno!.. Mėsos!..

Bet čia baigėsi Adžio jėgos. Neišlaikė besispardančios kiaulės, virvės tarsi pačios išslydo iš kumčių, ištabalavo ir kiaulė kriokdama metėsi ant Kazimiero. Kanopomis trenkė, įsirėmė skerdikui į krūtinę, taip atastuptą ir įsivarė amo netekusi Kazimierą į tvarto kampą. Kraujas jam kone į burną švirkščia, kaulė mirštamai žviegia, tad vos ne vos išrekė:
– Nukelk tą padlą!

Adis atsivedėjęs spyrė į ant užpakalinių kojų pasistojusiai kiaulei, šakėmis į subinę ir dėgloji atsitokėjusi strimgalviais movė iš tvarto.

Adis sukaustytas tylaus siaubo spoksojo į tėvą.

– Man atrodo, liksim be mėsos, – šluostėsi kruviną snukį tėvas. – Einam, sūnau, pribaigsim jei kur toli nenubėgo.

Vos iškišo galvą iš tvarto, Ona pamačiusi vyrą raudonuojanti nuo kraujo, pasiuto rėkti:
– Aduli! Už ką tėvą, už ką!.. Rupūže! Juk sakiau – kiaulę pajauk!                                     

– Eik nakui! – vienu balsu suriko tėvas ir sūnus, karšligiškai akimis šaudydami po sodybos pakampes.

Būtumėt matę, kaip jiedu apsidžiaugė išvydę kiaulę ant kūdros. Ledas lygus kaip stiklas, tad slidinėjo degloji, krivuliavo į visas puses. Net akys tėvui ir sūnui prašviesėjo. Kazimieras pasižiūrėjo į peilį sūnaus rankose, ir iš kaladės išsilupo kirvį.

Abu nulapnojo ant tvenkinio, gudriai apėjo – vienas iš kairės, kitas iš dešines, ir pagal komandą griuvo ant svirdinėjančios kiaulės. Pasipylė riksmai, smūgiai, dūriai… Melsvas tvenkinio ledas nusidažė kraujo purpuru. Kiek patupinėję apie kiaulę, atsikvėpę, nuėjo ir grižo prie tveninio kratydamiesi traktoriuje. Virvė, keli mazgeliai ir partempė gyvulį ant kiemo.

– Ačiū Dievui, pagaliau apsidirbot! – bambėjo Ona, linguodama iš trobos su emaliuota vonele skerdienai. – Kur, tėvai, svilintuvas? 

– O kur buteliukas ta proga? – Kazimieras sniego gniūžte trynėsi kraujo išterliotą veidą. –  Ar negirdi?.. Sakau, kur buteliukas?

– Bibukas! – atrėžė Ona. –  Gana! Vakar buvai prisprogęs!

– Ak, bibukas! Gerai gerai…

Ir niekas nematė, kaip Kazimieras pasiėmęs laužtuvėlį, prislinko prie vienut vienutelio trobos lango, kuris sveikas stiklais blizgino į dangų ir žaibiškai išlupo jį iš vyrių.

Kūtvailiškių pievos kvėpėjo mėšlu.
Debesys lyg palaidos kiaulės būriavosi ties horizontu.
Tiesiai per pievas iki Šlapdribos “taško” tebuvo menki šeši kilometrai ir Kazimieras drožė sau pasišvilpaudamas.