ekspromtas

iš nesamo eil. ciklo,, dvylika lakštingalų‘‘

Svetimumas kaip ledas.
Ištirpsi bedugnėj tyloj,
Prisidengus nuogumą nusilpusiom rankom. Sparnais
Glostys veidus žuvėdros. Pažerdamos priesaikas vėjams
Mintys tiesą paliks. Lyg aplaužytas burlaivių rėjas
Glamžys širdį audra. Negyvais telefonų laidais
Atskubės nežinia. Ir trapus gi tas
Tavo rugsėjis...

Suvilioti sapnai.
Geidulingai pakelsi akis,
Spausdama prie krūtinės pageltusius laiškus. Lapus
Laikas dulkėm pavers. Vos prie tavojo lango priėjęs
Susigės bučinys. Nelauktai tyloje nuskambėjęs
Skardus juokas prikims. Nuoširdumui atplėšus vokus
Mįslus žvilgsnis sudrėks. Ir grubus gi tas
Tavo rugsėjis...

Vienareikšmė naktis.
Apsinuoginęs veidrodis verks
Prarastųjų jausmų. Išsiilgus apyaušrio geiša
Vienos valsą sušoks. Brėkštant tau parašytą sonatą
Įkvėpimas kuždės. Begurkšnojant dedešvų arbatą
Tu sukursi sapnus. Apsišlaksčiusi skausmo lašais
Išskubėsi į ten. Ir gilus gi tas
Tavo rugsėjis...

Nepabėk nuo savęs.
Nusiklosi pasiutusią aistrą.
Glamžant kūną vienatvei pabusi iš sapno. Šlapia
Lyg rytinė gėlė. Lietuje mintimis nusidėjus
Tingiai kaltinsi jį – pasiklydusį rudenio vėją.
Pasiteisinsi sau: tavo lova lig verksmo tuščia.
Tai priimki mane,
Tai priimki į savo rugsėjį.