Dienos dvasia

Du kalnai ir dvi upės,
o per vidurį – Saulė.
Ir dangus – toks neaukštas.
Skrisk, bitele,
paprašyki Dievulio
medaus.
Tik daug neprašyk,
nepaneši,
lig Dievulio – toli.
Jei pavargsi,
ant Grįžulo Ratų nutūpus,
pailsėki
ir skrisk.

Ant kranto tų upių –
esu,
aš esu ant kalnų –
tų dviejų,
tik nesu kur per vidurį
Saulė.

--- Ir davė Dievulis
medaus,
ir užgijo žaizda.
Neskaudės jau daugiau
nei kalnam,
anei upėm,
nei žemelei – daugiau
neskaudės ---