Pasaka – 29

29. Vėl dėžėje

Dabar, kai raganos buvo suguldytos terbelėje, Žalis su lazdele atbūrė kambarį, ir užbūrė maišiuką, kad iš jo niekas niekur negalėtų nei iškristi, nei savo kojomis išeiti, nei kaip nors kitaip prapulti. Tada jie susiėmė savo daiktus, Mantas visus sumažino, susidėjo į kišenes ir atidarė į prieškambarį duris. Prieškambaris jiems buvo jau gerai pažįstamas ir Mantas nieko įtartino nematydamas drąsiai žengė į jį. Vos spėjo ant grindų padėti koją, ant jų vėl užkrito aklinoji dėžė ir jie atsidūrė visiškoje tamsoje. Pasirodo, prieškambary tebeveikė raganų burtai ir jis, neįvertinęs pavojaus, pasielgė labai neapdairiai.
– Ką dabar darysime, kreipėsi jis į lovlius? Aš absoliučiai nieko nematau, visur juodžiausia naktis...
– Štai jums pirmas siurprizas. Pirma, kai mes žiūrėjome, raganos kambary dėžes rankomis neatidarinėjo, o viršus, kažką joms suamaliojus po nosim, nukeldavo pats, pabandyk ir tu pastumti su ranka į viršų, gal nulėks... – siūlo Žalis.
– Aš jo negaliu prigauti.
– Sėsk ant šluotos, – pataria Mėlynukas...
Mantas pabandė nustumti dėžės viršų, bet visos pastangos buvo bergždžios. Dėžė visur buvo lygi, nušlifuota, slydi ir šalta. Nei piršto užkišti, nei kaip nors kitaip į ją įsikibti ir pabandyti ką nors atplėšti ar kitaip paveikti nebuvo jokių galimybių. Sienas ranka padaužius – jokio garso, tarsi jos būtų iš gryno, storo ir šalto kalnų akmens...
– Mantai, paimk dagiąją kibirkštį ir skuduro kraštelį prakėlęs pabandyk pasišviesti. Gal tada ką nors įdomesnio pamatysi, –sako iš kišenės galvą iškišęs Juodis.
Silpna raudona šviesa pasklido po dėžę. Jos sienos buvo šlifuoto akmens, be jokių tarpelių.
– Aš galvoju, kitos išeities mum nebėra, reikia paleisti užburtąjį kastuvą. Gal jis pramuš kokią skylę ir tada galėsime arba išlįsti, arba išskristi. –samprotavo Mantas.
– Gerai būtų, jei kastuvas galėtų pramušti, bet dėžė raganų užburta ir gali nieko neišeiti... Bet bandyti reikia... – pritarė Mantui Žalis.
Iš tikrųjų dėžės burtai buvo stipresni už kastuvą. Kai kastuvas pradėjo kirsti dėžės šoną, jis, lovlių akimis, nė kiek neplonėjo, o nutrupėję ir nukritę sienos akmenys tuoj virto skysta lava, kuri buvo labai karšta, skleidėsi ant grindų, šalo ir Mantas tik spėjęs užsėsti ant šluotos ir pakilti nuo grindų išsigelbėjo neįšalęs į dėžės akmenį. Paskui, kai jie sustabdė kastuvą, pramuštose dėžės vietose karšta lava tekėjo toliau ir grindys pamažu, sluoksnelis po sluoksnelio kilo į viršų...
– Jeigu nepavyks greitai išsivaduoti, mes paliksime įklimpę ir amžiams įšaldyti į šios dėžės akmenį ir jau niekada iš jos nebeišeisime, nes grindų lava vis kyla aukštyn ir greitai ji pasieks mano kojas... – žvalgydamasis aplinkui su nerimu balse kalbėjo Mantas jo kišenėse pasislėpusiems lovliams.
– Susimažink perpus ir bus daugiau erdvės, nesirems galva į lubas... – paliepė Žalis. – Toliau siūlau, tuojau pat, kol dar galime, stebuklingąją lazdele, užburti kad dagiosios kibirkšties ugnis mūsų nedegintų ir tada mesti kibirkštį į dėžės sienoje varvančią lavą...
– Iš tikrųjų, kitos išeities nebėra... Mes pritariame Žalio siūlymui, – atsiliepė Juodis ir Mėlynukas. – Kai mesi kibirkštį, nebūk neprisilietęs dėžės šonų, kad nesudegtum kartu su ja.
Mantas, kaip lieptas, greitai susimažino, užbūrė lazdele save ir mažuosius lovlius, kad jo ir jo draugų bei daiktų kibirkšties ugnis nedegintų ir metė kibirkštį į dėžės lava varvančią sieną.
Suūžė, sustaugė tarsi koks viesulas mestoji kibirkštis, suliepsnojo ir prisipildė ugnies visas dėžės vidus, bet Mantas, lovliai ir jų daiktai jokio karščio nejautė. Liepsnos jį glostė, tarsi jos būtų visai ne iš ugnies, o tekėtų per dėžę vasariškai šiltas upės vanduo...
Po keletos minučių, ten, kur buvo kirtęs kastuvas ir iš kur tekėjo lava, sienoje pradegė nemaža skylė ir per ją dėžės viduje buvusi ugnis, tarsi koks sparnuotas paukštis, išsiveržė į požemio tamsų labirintą. Nieko nebelaukęs, dar ugniai nespėjus iš dėžės išlįsti Mantas pagalvojo: „Lazdele, skrisk paskui ugnies liepsną... “– ir jis per atsiradusią skylę, kartu su liepsna, išskrido į urvo labirintą. Dagioji kibirkštis vėl sugrįžo pas jį, o kai atsigręžęs pažiūrėjo į dėžę, ji vėl stovėjo savo vietoje sveika ir be jokių skylių, nesimatė, kad kur nors ji būtų pradegusi ar aprūkusi.
– Gerai padarei, Mantai, kad nelaukei... Jei būtum bent kiek pavėlavęs, mes tebesėdėtume dėžės viduje ir turėtume laukti, kol sušalsime į akmenį... – pagyrė Žalis Manto miklumą.