Motinos meilė

Debesų nuodraikos
Dangumi skrieja
Ir vėjas, ašmenim Mėnulio
Prariekęs sau kelią,
Kamine tyliai niurna.
Rudens sutemos langus užlipdė,
Bet čia – šviesa, šiluma ir tikrumas.
Regiu - vokai apsunkę.
Jais šoka jau fėjos,
Sapnų žiedadulkėm barsto
Ir kviečia užeiti
Lietuvišką Olę Lukoję.
Kartu su Mėnulio šviesa
Jis į kambarį žengia,
Žvaigždžių lietumi
Kvepiančią skraistę išskleidžia
Ir ima aust sapną.
Tavo veidas skaidrus, ramus
Kaip vaikystė tavoji,
Kurią aš tau stengiuos įduoti.
Čia vietos nėra dar
Skausmui, melui, apgaulei.
O, vaike, o, jei galėčiau
Bent žingsniu tave lenkdama  eiti.
Nurinkčiau akmenis, usnis,
Dagius išraučiau rankom plikom kely tavajam.
Bet nėra duota laiką mums aplenkti.
Galiu tik virst lanku,
Tave – strėle paverst,
Ir, sukaupus visą meilę,
Ribotą išmintį žmogaus,
Paleist toli… už savo horizonto,
Nes privalu vaikams aplenkt tėvus –
Taip turi būti!
Na, o dabar miegok, sapnuok ramiai.
Tegul apsaugo angelai ir aitvarai…
Pavargusia ranka aš laiminu tave.